Kipras: tikrovės ir legendų išvarginti (I)
Patariu: į Kiprą vykite balandžio arba rugsėjo mėnesiais. Geriau pavasarį, kai visa sala pražysta akacijomis, bugenvilijomis, rododendrais, ciklamenais, lelijomis ir t.t., – daugybe margaspalvių žiedų, kuriuos Lietuvoje gali rasti tik kambariuose arba šiltnamiuose. Tuomet sklando neišpasakyti kvapai, akyse mirga pakelės spalvos, prieš jas nublanksta balkšvi kalnai ir rusva žemė.
Į šią okupacinių karų ir konfliktų salą-valstybę pakliuvome vidurnaktį. Vos už 5 km nuo miesto esantis naujasis Larnakos oro uostas atidarytas tik metų pradžioje, todėl dar tviska šviežumu ir… tuštumu. Bet kai kurios firmos veikia visą naktį.
Pagaliau. Nedidelis mėlynas „Subaru“ švarutėlis, kvapnus kaip Kipro augmenija. Bet įtampa neslūgsta: automatinė pavarų dėžė, vairas dešinėje, o vairuojama šioje buvusioje britų kolonijoje, kaip ir daugumoje Sandraugos šalių, kairiąja kelio puse. Tokiems išbandymams buvau pasirengęs, tad prie užkardos įkišu į aparatą kortelę ir – visas Kipras prieš akis.
Gerai, kad 4 val. paryčių, kelias su skiriamąja žydinčiais krūmais apsodinta juosta, miestų ir kaimų nuorodos matomos iš tolo, besikartojančios, kryžkelių žiedai nesudėtingi, visur kartojami perspėjimai, kad eismas kairiąja puse, o raudoni nuomoto automobilio numeriai visus perspėja būti atsargiais su šiuo žioplu svečiu. Todėl pamažu nurimstu ir po 70 puikaus kelio kilometrų link Limasolio pajuntu, kad ima snaudulys.
Paieškos naktiniame Limasolyje
Bet snausti nėra kada ir… nėra kur.
Limasolyje gyvena apie 154 tūkst. gyventojų. Miestas įsikūręs prie Akrotirio įlankos ir Bizantijos laikais vadinosi Neapoliu (Naujamiesčiu). Tai didžiausias Viduržemio jūros uostas, vyno pramonės centras ir patrauklus atostogų kurortas su 16 km besitęsiančia jūros pakrante. Vasaros metu čia organizuojamas įspūdingas teatro festivalis, į kurį susirenka trupės iš viso pasaulio. Rudenį vyno gurmanai renkasi Limasolyje į tradicinį vyno festivalį, kur galima paragauti vietos gamybos vyno. Limasolyje dar kryžiuočių laikais buvo pradėtas gaminti seniausias pasaulyje desertinis vynas “Cammandaria”. Tiesa, jis mums pasirodė per saldus…
Šiandien Limasolis garsėja savo alėja pėstiesiems, kitaip dar vadinama Kipro Rivjera, kuri tęsiasi jūros pakrante nuo Amathus įlankos iki senojo uosto. Šio miesto apylinkėse išliko ir senovės istorijos salelės. Į vakarus nuo Limasolio yra viduramžių tvirtovė Kolossi, kuri anksčiau buvo valdovų rezidencija. Čia susižadėjo Ričardas Liūtaširdis su savo išrinktąja Berengarija Navariete, kurios laivas dieną prieš tai sudužo į pakrantės uolas. Tuometinis salos valdovas Isaakas Komninas paėmė nelaisvėn princesę, todėl Anglijos karaliaus kariuomenė ryžosi ją išlaisvinti.
Limasolis patyrė ir genujiečių, ir Egipto mamliukų, ir turkų osmanų antpuolius. Galų gale miestą buvo sugriovęs žemės drebėjimas. Tik prieš 100 metų britams čia pastačius didžiulį uostą, miestas atgijo.
Bet tos nakties 5 val. Limasolio gatvės buvo tuščios, kokios nakvynės nesimatė nė ženklo. Sukom gatvėmis, tačiau iškabos „Hotel“ ar kokių svečių namų niekur nesimatė. Miesto žemėlapis irgi menkai tepadeda: gatvių pavadinimų tiesiog nėra… Padėjo penki vyrai, paryčiui ant statinės žaidę kortomis (kaip ir kauliukai, tai mėgstamas graikų kiprijotų užsiėmimas). Vienas patarė: imkit taksi ir jis jus palydės iki viešbučio. 10 eurų ir – pagyvenęs taksistas šalia tarsi to telaukė. Suko suko gatvėmis, kol pagaliau nugabeno į paslaptingus 2* kategorijos nakvynės namus. 45 eurai be pusryčių – ko gi daugiau miego geidžiantiems reikia. O dar ir su vaizdu į jūrą…
Poilsis trunka 4 val., rytą užkandam savo atsivežtos „provizijos“ (ji visada praverčia kelionėse automobiliu) ir dar keletą valandų pasivaikščiojame puikiomis senamiesčio gatvelėmis, kartu su knygynu įsikūrusioje kavinėje išgeriame kavinuke plikytos kavos (čia jis vadinasi filtruota, apie 7 Lt), žingsniuojame pakrantės alėja ir džiaugiamės 22 laipsnių šiluma, lengvu nešaltu vėjeliu nuo jūros, juo labiau kad iš Vilniaus praneša, jog Lietuvoje spaudžia 20 laipsnių šaltukas ir daug prisnigo… Tuomet Limasolyje ir degintis galima…
Afroditė, Erosas ir anglas-lietuvis
Bet mus traukia Pafosas – vos 40 tūkst. gyventojų turintis archeologų Meka vadinamas miestas. Jis tarsi padalintas į dvi dalis – senąją ir naująją, viršutinę ir apatinę. Patyrę, ką reiškia mieste surasti pastogę, iškart sukame pro Pafoso priemiestį Konia.
Bet prieš tai – žinoma! – kiprijotų pasididžiavimas – į dvi dalis suskilusi deivės Afroditės uola. Todėl pakeliui į Pafosą iš greitkelio išsukame link Pissouri ir vingiuotu kalnų keliuku pakrante spaudžiame link Petros. Jau iš tolo atsiveria nuostabi panorama: šėlstančios jūros bangos, didingi balti kalnai ir prie akmenuoto kranto prisiglaudusi į dvi dalis suskilusi aukšta uola. Kai, anot antikinės legendos, užrašytos „istorijos tėvo“ Herodoto, Dangaus dievui Uranui ir Žemės deivei Gėjai gimė nemylimi vaikai, vienas sūnus Kronosas sunkiai sužalojęs tėvą (nupjovęs penį), kurio kraujo nulašėjo į jūrą, ir tuomet čia iš jūros putos gimė Afroditė – grožio, džiaugsmo ir moteriško žavesio deivė, kurią visą gyvenimą lydėjo jos sūnus, Meilės dievybė Erosas (graikiškai „aphros“ – „puta“).
Didingas reginys! Atminimui pasirenkame įvairiaspalvių raštais išrašytų akmenėlių. Už plento galima išgerti kavos. Bet pajūriu dar pravažiuojame nedidelį Kouklia miestelį, garsėjantį Senojo Pafoso griuvėsiais ir dabar jau sunykusia Afroditės šventykla. Netikėtai patenkame ir į elitinę Afroditės zoną kalnuose – šiuolaikinių Kipro turtuolių teritoriją. Golfo laukai, nuostabios vilos, ištaigingas viešbutis, simbolinė registracija įvažiuojant…
Taigi, Pafosas – viena gražiausių ir seniausių Kipro gyvenviečių. Ieškodami nakvynvietės Konia susitinkame vietos kirpyklos savininką – anglą, kurio seneliai, pasirodo, Lietuvoje gimę žydai ir emigravę baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Malonus vyriškis palydi mus į viešbutį ir padeda apsigyventi už 46 eurus per parą. Paslaugus vyras.
Skiautelė ant vaismedžio
Į pietinėje miesto dalyje esantį Pafoso uostą reikia eiti porą kilometrų. Jeigu keliausi betonuotu pajūrio taku, užtruks ilgiau, užtat gėrėsies bangų mūša į akmenuotą pakrantę, tolimais laivų siluetais ir milžiniška aptverta Afroditės kulto teritorija, kuria archeologai domisi iki šiol. Beje, Kipre yra didžiausia Europoje UNESCO saugomų teritorijų koncentracija.
Eidamas per miestą į senovinę Romos laikų miesto dalį, būtinai praeisi pro III a. p. m. e. statytus vartus ir olas, kuriose kadaise buvo šventyklos, net dirbtuvės („Fabrica“), o dabar teliko gūdžios katakombos su dar nuo šv. Kalėdų pastatytas mitologiniais personažais. Pasak legendos tai šv. Solomonijos, mūsų eros pradžioje pabėgusios iš Palestinos į Kiprą, čia pasislėpusios ir mirusios, buveinė.
Prie įėjimo į olą – didžiulis terpentino vaismedis („fistaška“), galintis augti iki 300 metų ir 10 m. aukščio. Visas jis apraišiotas kaspinėliais, medžiagos skiautelėmis: manoma, kol toks kaspinėlis išbluks, visi tavo norai pildysis…Aplink – Dionizo, Tesėjaus, Orfėjaus, Eono vilos, garsios savo mozaikomis iš dievų gyvenimo. Daugelyje jų dabar įrengti ištaigingi viešbučiai, įkurti muziejai.
Čia jaučiama Afrikos kultūra. Mat Pafosas yra arčiausiai tuometinės Egipto sostinės Aleksandrijos. Romėnai nedaug paveikė šią kultūrą, o Venecijos valdymo laikais miestą savo rezidencija buvo pavertę katalikų vyskupai. Paskutinis aukštas dvasininkas Francescas Contarinis buvo nužudytas 1570 m., kai Nikoziją užgrobė turkai osmanai.
Kildami į miesto centrą (iki viešbučio nuo uosto kokie 3 km), dar užsukame į senovės krikščionių Chrisopolitis baziliką, kurioje repetuoja bažnytinis choras. Prie jos griuvėsiuose išlikęs tarsi pirštas baltas akmuo, prie kurio, pasak legendos, pririšę plakė apaštalą Pavlą. Paskui pasiekiame naują gotikinę stačiatikių bažnyčią Daidalo gatvėje, tačiau ji dar uždaryta.
***
Nedovanotina nepamatyti kitokio Kipro – nuostabių kalnų kaimelių, vynuogynų, atsiveriančių puikių peizažų ir, žinoma, Šiaurės Kipro, kuriame štai jau 36 metai viešpatauja turkai. Bet tie įspūdžiai – kitame rašinyje.