Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir išrinkus naują ES vadovybę, Bendrijai tarsi atsirišo rankos efektyvesnei veiklai. Pripažįstama, kad tai tarsi davė naują impulsą ES raidai. Bet ar dabar Bendrija tęs tokią galingą savo plėtros politiką? Kokios čia kyla problemos?

Galingos plėtros bangos

Oficialiai Europos Sąjunga per penkis plėtros etapus, tai yra 36 metus, iki šiol absorbavo 21 šalį. 1973 m. įvykusi pirmoji plėtros banga (prie šešių „senbuvių“ tuomet prisijungė Danija, Airija ir Didžioji Britanija) sustiprino šiaurinį Europos flangą, o 1981 m. įsiliejusi Graikija bei 1986 m. įstojusios Ispanija ir Portugalija apėmė žemyno pietus. Ketvirtoji banga 1995 m. vėlgi akcentavo Skandinaviją, kai buvo priimtos Suomija ir Švedija, taip pat Austrija. O štai 2004 m. plėtros etapas buvo skirtas buvusio sovietinio bloko valstybėms, tarp jų – ir Lietuvai. Tik Malta ir Kipras – šios dvi nedidukės Viduržemio jūros šalys, kaip sakoma, sudėjo visus taškus ES plėtimesi. Jos jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo užmezgusios asocijuotų narių santykius. Dar po trejų metų 25 ES narių šeimą papildė Rumunija ir Bulgarija, tačiau oficialiose ES suvestinėse kažkodėl jų įstojimas neišskirtas į atskirą etapą. Gal todėl, kad tam tikra prasme šios Rytų valstybės skubos tvarka tarsi buvo pritemptos iki Bendrijos lygio…

Didžiausias šalių būrys į ES integravosi per penktąjį plėtros etapą. Baltijos šalims labai padėjo su trimis Skandinavijos valstybėms – Danija, Suomija ir Švedija – pasirašytos laisvos prekybos sutartys, kurios vėliau virto Asociacijos sutartimis, pasirašytomis 1995 m. birželio 12 d. Iš pradžių 1998 m. kovo 30 d. nutarta derybas pradėti su šešiomis šio etapo šalimis, tarp kurių buvo ir Estija, o po pusantrų metų – ir su likusiomis. 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose buvo pasirašyta 10 šalių stojimo sutartis, o dar po metų jos tapo pilnateisėmis Bendrijos narėmis. Baigusios derybas Bulgarija ir Rumunija per dvejus metus iki 2007-ųjų pradžios taip pat realizavo savo ketinimus.

Pagrindiniai plėtros principai

O kas toliau?

Briuselyje nenoriai kalbama apie ES plėtros perspektyvas, nors į Bendrijos duris jau beldžiasi grupė Balkanų šalių, nedrąsiai prie jų artėja Gruzija, Ukraina, galbūt ir Moldova. Vieningos ilgalaikės ES plėtros strategijos kol kas nėra, nes, kaip teisinamasi Briuselyje, integracinis procesas visą laiką kinta, regioninės ir globalinės aplinkybės dažnai jį pakoreguoja, kyla nenumatytos slinktys regioninės politikos srityje ar visos Europos vystymosi prioritetuose. Pavyzdžiui, kas gali numatyti Rusijos santykių su ES pobūdį ir juo labiau integracines galimybes? O juk jau dabar kalbama, kad tam impulsą gali duoti vizų panaikinimas Rusijos ir ES šalių piliečiams.

Šiaip ar taip, egzistuoja pagrindiniai plėtros motyvai, kuriuos dar 1946 m. suformulavo Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis. Pirmiausia jis išskyrė santarvę tarp Europos šalių ir tautų. Vieninga demokratinė Europa jam prilygo alternatyvai nacionalinėms valstybėms (čia ekscentriškasis britų lyderis be reikalo priešpriešina Europą ir atskiras šalis, nes, kaip rodo dabartinė ES veikla, Bendrija sėkmingai derina nacionalinius valstybių interesus).

Saugumas, stabilumas ir taika – tai tarsi pamatiniai Bendrijos garantai ir tikslai. Tik konfliktų ir karų nebuvimas padės sukurti visuomenės gerovę ir klestėjimą, tikino W.Churchillis. Juk iki 1945 m. žemynui niekaip nesisekė išvengti karų… Jis išskyrė trečią labai svarbų, vadinamąjį „humanitarinį“ motyvą – laisvę ir mobilumą. Laisvas prekių, kapitalo, paslaugų, žmonių judėjimas, keitimasis informacija, patyrimu, laimėjimais, nuomonėmis sukurtų kone idealią Bendriją.

Čia pritampa ir tokio susivienijimo ekonominė gerovė. Didesnis ekonominis stabilumas, aiškesnės perspektyvos, aukštesnis pragyvenimo lygis sukuria prielaidas ES politiniam pajėgumui. Galų gale auga bendroji įtaka ir galia, tai yra visos ES narės akumuliuoja savo išteklius bei resursus ir daro didesnę įtaką ne ES visuomenėms, pavyzdžiui, JAV, Rusijai, Kinijai ir kt. Tiesa, per šiuos 60 metų ES praktika parodė, kad ši „akumuliacija“ neatsilaiko prieš ne Bendrijos valstybių ir susivienijimų pajėgumą, todėl dažnai ES sutinka su ją žeminančiais kompromisais, pavyzdžiui, apsirūpindama energijos ištekliais.

Laukiama ES šeimos pagausėjimo…

Tarsi atsakydama į kritiką, kad ES neturi savo ateities strategijos, pernai spalį Europos Komisija paskelbė kasmetinį Europos Sąjungos plėtros dokumentų paketą, kurį sudaro ES plėtros strategija, reguliarios ataskaitos dėl Kroatijos, Turkijos ir Vakarų Balkanų valstybių – Albanijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Juodkalnijos, Kosovo, Makedonijos ir Serbijos – pažangos bei komunikatas dėl Kosovo europinės perspektyvos. Europos Komisija pateikė rekomendacijas pradėti ES narystės derybas su Makedonija, 2010 metais baigti ES narystės derybas su Kroatija, jeigu visos sąlygos bus įgyvendintos, ir palengvinti ES vizų režimą Balkanų šalims.

Komisija savo dokumentuose taip pat akcentuoja Turkijos vykdomų reformų svarbą ir Turkijos vaidmenį užtikrinant energetikos saugumą Pietų Kaukazo ir Artimųjų Rytų regione ir ragina normalizuoti santykius su Kipro Respublika. Europos Komisija pasiūlė suteikti ES bevizį režimą Makedonijai, Juodkalnijai ir Serbijai nuo 2010 metų pradžios. Vakarų Balkanų šalys vis dar turi įdėti nemažai pastangų siekiant atitikti pateiktas sąlygas ir kriterijus. Užtikrinti teisės viršenybės principą ir didinti administracinius gebėjimus išlieka svarbiausiais iššūkiais. Pabrėžiama, kad Islandijos, patyrusios didžiulį ekonominės krizės smūgį, narystės ES prašymas suteikė naują impulsą Bendrijos plėtros procesui.

Ar virs ES dideliu „kolchozu“?

Bet kokios gi bendrosios ir atskirų šalių problemos trukdo efektyviai įgyvendinti tolesnę ES šeimos pagausėjimo bviziją?

Pirmininkaujant ES Švedijai ir dabar jos vairą perėmus Ispanijai, padarytas didžiulis darbas suderinant visus Lisabonos sutarties niuansus bei išrinkus Bendrijos vadovybę. Tiesa, sprendimų priėmimo tvarka Europos vadovų taryboje (EVT) dar penkerius metus liks sena, kaip numatyta Nicos sutartyje. Tačiau šis beveik užbaigtas procesas padės geriau derinti visų 27 ES šalių interesus, kad jos nevaldytų keletas valstybių „senbuvių“. EVT prezidentas H.Van Rompuy (apie Bendrijos lyderius rašėme gruodžio mėn. „Apžvalgoje“) jau pareiškė, kad mažiausiai dukart per pusmetį (o jeigu reikės, ir dažniau) vyks reguliarūs ES šalių vadovų susitikimai, gi jų darbotvarkės bus derinamos su kiekviena nare. ES pirmininkaujanti valstybė organizuos kelių šimtų darbo grupių veiklą, ruoš EVT posėdžius, vadovaus jiems ir sprendimų bei teisės aktų priėmimui, jų vykdymo kontrolei. Beje, 2010 m. pirmą pusmetį savo pusėje ES surengs du aukščiausio lygio susitikimus – su JAV ir Lotynų Amerikos valstybių lyderiais.

Vis dėl to analitikai pastebi, kad ES šalių narių gausėjimas silpnina pačią Bendriją, ypač pirmininkavimą ir vadovavimą jai. Kai ją sudarė vos 6 narės, šalys pusmetį pirmininkaudavo kas treji metai, dabar – kas 14 metų. Ateina vis nauja politikų karta, kuriai iš naujo tenka gilintis į besikeičiančios ES problematiką.

Gali būti, kad ateityje ES teks susidurti su konglomeratu, kurį, Z.Brzezinskio žodžiais tariant, vadinsime G2, arba – „Chimerica“ (pagal angliškus Kinijos ir Amerikos pavadinimus). Tokiu atveju nebebus garsiosios G7 ar G8 grupės, o visas ekonominių problemų svarstymo svoris persikels į G20 arba į ES+G2. Jau dabar kai kurių šalių vadovus erzina įvairių valstybių grupių kūrimasis. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pernai parodė susierzinimą, kai lapkričio mėnesį EVT posėdžio išvakarėse susitiko Vyšegrado grupės valstybės – Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija. O čia dar EP pirmininkas Jerzy Buzekas pasiūlė sukurti Europos energetinę bendriją, analogišką ES pirmtakei – Europos anglių ir plieno bendrijai… Akivaizdu, kad, kuo labiau plėsis ES bei jos padaliniai, tuo jos valdymas ir skaidymasis didės.

Turkija nusileidžia Balkanams

O į ES duris nevienodu garsumu jau beldžiasi kokia 12 valstybių. Jų integracinė padėtis labai nevienoda, kaip skiriasi ir šių Europos šalių politinis ekonominis išsivystymas, stabilumo būklė jose. Šiuo metu rimtomis kandidatėmis pripažįstamos Kroatija, Makedonija (kitaip – Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija) ir Turkija. Su Turkija ir Kroatija derybos pradėtos dar 2005 m. gruodį, o Makedonijai suteiktas šalies kandidatės statusas, bet derybos dar nevyksta. Beje, kaip ir stojimo į NATO atveju, narystei Bendrijoje Makedonija turi pakeisti savo ilgą pavadinimą…

Kitos Vakarų Balkanų šalys – Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Serbija ir Kosovas – yra potencialios šalys kandidatės. Serbija 2009 m. pabaigoje įteikė prašymą priimti į ES. Bet jų slinktis į Bendriją taip pat labai skiriasi – ir tempais, ir kokybe.

Kaip rašo interneto svetainė „Geopolitika.lt“, daugiausia diskusijų, kalbant apie Viduržemio jūros regioną, žinoma, kelia Turkijos galimybė tapti ES nare. Ji narystės siekia dar nuo 1963 m., kai buvo pasirašyta ES ir Turkijos sutartis. Oficialią paraišką Ankara pateikė irgi seniai – 1987 m., bet tik po 12 metų jau suteiktas kandidatės statusas. Turkija derybas dėl prisijungimo prie bendrijos pradėjo 2005 metų spalį, tą pačią dieną kaip ir Kroatija. Tačiau Kroatijai galimybė prisijungti prie ES žadama jau kitais metais, o Turkijai ne tik nedalijami pažadai, bet net miglotai kalbama apie kokią nors konkretesnę įstojimo datą. Ankarai koją pakišo tai, kad 2006 m. pabaigoje ji atsisakė vykdyti vadinamąjį Ankaros protokolą bei pripažinti Kipro respubliką (tai senas 1974 m. karo su Graikija dėl šios salos skaudulys). Tuomet Briuselis sustabdė derybas aštuoniuose derybiniuose skyriuose ir neuždarė nė vieno iš jų. 2009 m. lapkričio mėn. Duomenimis, dabar iš 35 derybinių skyrių atidaryta 11 ir tik vienas uždarytas, o 8 skyriai apskritai užblokuoti dėl tos pačios Kipro problemos.

Todėl Turkijos ateitis ES neaiški. Jeigu Serbijai ekspertai prognozuoja, kad Bendrijos nare ši valstybė galėtų tapti 2014–2018 metais, tai Turkijai net optimistiškiausia prognozė nekelia didelio entuziazmo – aiškesnė narystės perspektyva matoma „galbūt po 2020-ųjų…“ Taigi, šiai svarbiai pietinei žemyno valstybei ir NATO narei pirmiausiai trukdo geros kaimynystės politikos stoka.

Islandija nenori likti atsiskyrėlė

Kur kas geresnės prognozės dėl Islandijos, rašo „Geopolitika.lt“. Aukštas demokratijos lygis, išplėtota rinkos ekonomika, priklausymas Europos ekonominės erdvės prekybos blokui (nuo 1994 m.) bei Šengeno erdvei (nuo 2000-ųjų), į valstybės teisinę sistemą integruota dauguma ES teisės aktų. Oficialią paraišką narystei ji užpildė pernai liepos 16 d. Po sėkmingo balsavimo parlamente. Reikjavikas per keletą mėnesių atsakė į Europos Komisijos pateiktą klausimyną, tačiau ES plėtros strategijoje Islandijos narystės perspektyvos konkrečiau neapibrėžtos. Manoma, kad derybos su ja prasidės šiemet, nors siaučianti krizė gali padaryti nemažai pataisų.

Didžioji dalis ES narių neprieštarautų, jei islandai prisijungtų prie bendrijos. Tačiau dėl Islandiją ištikusio finansinio kracho (valstybinio bankroto) ir jo padarinių kelyje į ES ši valstybė gali turėti du rimtus priešininkus – Didžiąją Britaniją ir Nyderlandus. Šios dvi valstybės nėra patenkintos Islandijos prezidento pareiškimu dėl maždaug 4 milijardų eurų kompensacijos britams ir olandams įšaldymo. Reikalaujama, kad Islandija atsiskaitytų su tūkstančiais užsieniečių, kurie neteko savo pinigų, laikytų žlugusiame Islandijos banke „Landsbankinn“. Apskaičiuota, jog kiekvienas Islandijos gyventojas turėtų iš savo kišenės sumokėti apie 12 tūkstančių eurų, kad būtų padengta visa skolos britams ir olandams suma. Nenuostabu, kad patys islandai su tokiu sprendimu nesutinka ir teigia neketinantys mokėti už bankininkų padarytas klaidas. Tačiau Britanijai ir Nyderlandams labiau rūpi savi piliečiai, todėl, negavusios iš Islandijos kompensacijos, jos gali blokuoti islandų narystę ES.

Kita priežastis, dalies islandų nenoras „susidėti“ su ES. Pagrindinė problema, kelianti islandams tiek dvejonių dėl narystės ES, yra žvejyba. Su Londono vyko net trys vadinamieji „menkių karai“. Tai vienas svarbiausių jų verslų, juo saloje verčiasi apie 14 procentų darbingo amžiaus žmonių. Skaičius gal ir neatrodo įspūdingas, tačiau nereikia pamiršti, kad jūros gėrybės sudaro pusę Islandijos eksportuojamų prekių ir sukuria 10 procentų šalies BVP (beje, pagal šį rodiklį vienam gyventojui – 38 tūkst. dol. – šalis užima aukštą 8 vietą pasaulyje). Įstojimo į ES atveju, Reikjavikui bus taikomi žvejybos ir prekybos jūrų gėrybėmis apribojimai.

***

Pabaigai reiktų pabrėžti Lietuvos poziciją dėl Bendrijos plėtros. Ji ilgalaikė ir suformuluota Užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje.

Straipsnis publikuotas žurnale “Apžvalga“.