Kada pajudės kompensacijų vežimas?

Neseniai, vos paminėjus Sausio 13-ąją, Lietuvos Seimas vėl užmynė Rusijai ant skaudžios nuospaudos: priėmė rezoliuciją „Dėl kompensacijų 1991 m. sausio 13-ąją sužalotiems ir žuvusiųjų šeimoms“, raginančią Vyriausybę kreiptis į Rusiją dėl kompensacijų už sausio 11-13 d. įvykdytą agresiją, kurios metu žuvo 14 ir nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių. Siūlymas buvo patvirtintas 68 Seimo narių dauguma, tik vienas (St.Giedraitis) susilaikė…

Dar prieš trejus metus Lietuvos parlamentarų grupė parengė rezoliucijos projektą, reikalaujantį, kad Rusija, kaip SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja, kompensuotų 1991 m. sausio 11–13 d. žuvusių ir nukentėjusių artimiesiems bei šeimoms padarytą žalą. Šis dokumentas liko be atgarsio, nes tuometinė kairiųjų Vyriausybė buvo užėmusi kitokią poziciją.

Tada ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas agentūrai „Interfax“ paaiškino, kad idėja iš Rusijos pareikalauti kompensacijų – nesavalaikė, nes tarp Lietuvos ir Rusijos nėra geranoriško dialogo.

Pradėdamas 2008-uosius metus, dabar jau Lietuvos Prezidento kadenciją baigęs Valdas Adamkus, palaikęs atsargią distanciją su Rusijos vadovais, kalbėdamas Užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdyje, sakė: „Mes neatsisakome ir neatsisakysime reikalavimų pripažinti sovietinės okupacijos fakto ir siekti okupacijos žalos atlyginimo, bet kartu ieškosime dialogo su Rusija. Kita vertus, realybė ir šalies nacionaliniai interesai mus verčia ieškoti dialogo galimybių su Rusija. Be abejonės, šis dialogas gali būti nuoširdus tik tada, kai jis bus pagrįstas bendrais principais ir vertybėmis“.

Prezidentas kalbėjo apie kitą reikalavimą, numatytą dar 2000-ųjų birželį po referendumo Seimo priimtame įstatyme „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“, tačiau akivaizdu, kad šiedu dokumentai, kaip sakoma, vieno krūmo subrandintos uogos: juk okupacija ir agresija eina išvien… Netrukus buvo apskaičiuotas ir okupacijos žalos dydis – maždaug 80 mlrd. litų (arba 23 mlrd. eurų, nors buvo minima ir 28 mlrd. dolerių suma).

Šiųmetėje rezoliucijoje jokie skaičiai neįrašyti. Jie gali būti tik simboliški, nes juk jokiomis kompensacijomis neužgydysi artimųjų netekčių ir nuo ginkluotos agresijos patirtų žaizdų. Kai kurie parlamentarai svarstė, kad Rusijai derėtų atsiprašyti (ir to pakaktų?) Lietuvos už tai, kad griebėsi jėgos prieš nepriklausomą valstybę.

Šiuo požiūriu Prezidentės Dalios Grybauskaitės ėjimas buvo diplomatiškas: Kovo 11-osios iškilmėse pakviestų dalyvauti Rusijos ir Baltarusijos lyderių atvykimas tarsi savaime reikštų ir atsiprašymą, ir nepriklausomybės įvertinimą, o gal net ir okupacijos pripažinimą, jau nekalbant apie geranoriško dialogo pradžią.

O kol kas iki to dar toli. Tiesa, į prieš keletą dienų Seimo priimtą rezoliuciją oficialios Maskvos reakcijos nėra. Naujienų agentūros „REGNUM Novosti“ pranešimuose apie rezoliuciją priduriama, jog „iki šiol Sausio 13-osios byloje tikslių duomenų nėra“.

Ji cituoja Lietuvos reikalaujamo išduoti generolo Vladimiro Uschopčiko, šiuo metu išėjusio į atsargą ir gyvenančio Baltarusijoje, žodžius. Buvęs Šiaurės miestelyje Vilniuje dislokuotos divizijos vadas pernai rugsėjį laikraščiui „Komsomolskaja pravda“ kalbėjo taip: „Mes naudojome tuščius šovinius, kad žmonės atsitrauktų nuo bokšto. Į juos niekas nešaudė. Audrius Butkevičius tuo metu buvo krašto gynybos ministru, didelį straipsnį apie tai parašė. Jis pripažino, kas šaudė, iš kur atsirado aukos. Kuo aš čia dėtas? Jis ir šaudė. Beginklius lietuvius šaudė patys lietuviai. Aš visa tai turiu, bet man įkyrėjo apie tai kalbėti. Mano kareiviai ir karininkai buvo be šaudmenų.

Vilniuje mes užtikrinome šaudmenų ir ginkluotės apsaugą. Juk kodėl Čečėnijoje taip atsitiko? Nes ten liko divizijos. Čia Vilniuje mes neleidome išgrobstyti ginklų, ir teisingai padarėme. Aš nesigailiu, kad savo konkrečioje vietoje padariau tai, ką turėjo padaryti divizijos vadas ir sovietinis generolas. Aš gyniau Sovietų Sąjungos konstitucinę santvarką, o Lietuva tada nebuvo pripažįstama kaip nepriklausomas subjektas“.

Baltarusijos generalinė prokuratūra pareiškė atsisakanti išduoti V.Uschopčiką. Galima įtarti, kad atsisakymas suderintas su aukščiausiais valstybės pareigūnais.

Atsargos generolo lūpomis kalba oficialus Minskas ir Maskva. Rusija oficialiai yra pasiskelbusi Sovietų Sąjungos teisių tęsėja. Jeigu taip, tai ji turi prisiimti visą atsakomybę ir už okupaciją, ir už Sausio 13-ąją. Bet šiandien – tylu.

O prieš dvejus metus į Prezidento V.Adamkaus raginimą Dūmos deputatas, Užsienio reikalų komiteto narys Leonidas Sluckis radijui „Echo Moskvy“ pareiškė: „Nenorėčiau įžeisti pono prezidento, tačiau panašių pareiškimų kitaip kaip šizofrenija nepavadinsi. Okupacija – tai siužetas istorikams, o ne šiandienos politikams“. Tada toną šiurkščiai reakcijai į Vilniaus pareiškimus davė Vladimiras Putinas. 2005-ųjų gegužę, susitikęs su laikraščio „Komsomolskaja pravda“ kolektyvu, Rusijos vadovas neišlaikė nepareiškęs, kad „Pabaltijys gaus padvėsusio asilo ausis.“ Tai buvo atsakymas į tuo metu dažnai skambėjusias Latvijos pretenzijas į Pytalovo rajoną, dėl kurio vėliau buvo susitarta pasirašytoje Rusijos ir Latvijos sienos sutartyje.

Tos pačios gegužės 10 dieną, po Rusijos ir ES lyderių susitikimo Maskvoje, surengto pergalės Didžiajame Tėvynės kare 60-mečio proga, V. Putinas taip pat nevaldė emocijų. Jis pažadėjo pasirašyti sienos sutartį su Estija ir Latvija, jei šių susitarimų nelydės „kvaili savo turiniu pareiškimai su teritoriniais reikalavimais“ ir jei Baltijos šalys „subrendo realiam darbui“. Tą dieną surengtoje spaudos konferencijoje į klausimą apie sovietinę okupaciją V. Putinas atvirai žarstė išminties bei istorijos žinių perlus.

„Aš ne per geriausiai mokiausi universitete, – sakė jis įsikarščiavęs, – nes gėriau daug alaus. Bet kai ką prisimenu – turėjome gerus dėstytojus… SSRS negalėjo 1941 m. okupuoti Baltijos šalių, nes 1939 metais jos jau buvo įstojusios į SSRS.“ Tikrai geri istorijos dėstytojai mokė būsimą Rusijos prezidentą…

Pretenzijų SSRS paveldėtojai turi ne tik Lietuva. Prieš ketverius metus tuometinė Latvijos vadovė Vaira Vykė Freiberga pareiškė, kad Ryga ruošia reikalavimus dėl kompensacijų sovietinės okupacijos padarytai žalai atlyginti. Pernai kaimynai jau apskaičiavo jos dydį – 666 ar 715 mln. dolerių. Tačiau speciali komisija dėl užgriuvusios ekonominės krizės buvo paleista, o ekonomistai netrukus paskelbė daug didesnę kompensacijos sumą – 18,7 mlrd. dolerių. Estija savo „Baltojoje knygoje“ taip pat tvirtino, kad SSRS teisių perėmėja Rusija jai turi kompensuoti 4 mlrd. dolerių už 1940-1991 m. žalą gamtai ir 45 mlrd. – gyventojams. Valstybinės komisijos vadovas istorijos profesorius Velo Sallo 2004 m. juokais ar rimtai pareiškė: „Tegul rusai, pavyzdžiui, mainais mums atiduoda Novosibirsko sritį, kurios teritorijoje per kažkiek metų mes ruošime medieną…“

Kompensacijų už žalą norėtų ne tik Baltijos šalys. Antai, kai kurios Moldovos visuomeninės organizacijos 2007 m. išplatino pareiškimą, kuriame reikalauta atlyginti už Besarabijos okupaciją. Per Antrąjį pasaulinį karą Besarabija buvo atiduota Rumunijos, bendradarbiavusios su nacių Vokietija, jurisdikcijai. Po karo didesnėje istorinės Besarabijos dalyje buvo sukurta Moldovos Sovietų Socialistinė Respublika, o dalis perduota Ukrainai.

Netgi Afganistane pasigirsta balsų, kad SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja Rusija turi kompensuoti nuostolius, kuriuos šiai Vidurio Azijos šaliai atnešė dešimt metų trukęs sovietų karas. O pernai Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas taip pat pasirodė ne pėsčias: jis parašė laišką Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui Ban Ki Moonui, kuriame pareikalavo atlyginti nuostolius už II pasaulinio karo metais SSRS ir Didžiosios Britanijos kariuomenės, įžengusios į Iraną vokiečių kariuomenei sulaikyti, padarytus nuostolius. Iš šalies jos turėjo pasitraukti po pusmečio, tai yra 1942-ųjų pradžioje, o išėjo tik 1946 m. gegužę. Irano lyderis pavedė sudaryti specialią komisiją, kuri nustatytų žalos dydį, kad „būtų atkurtos Irano liaudies teisės“.

Lietuvos reikalavimus kompensuoti okupacijos ir agresijos padarytą žalą sunku lyginti su šiomis pretenzijomis. Bet reikia pastebėti, kad ir Maskva neturi pagrindo džiaugtis, jog mūsų pareigūnų nuomonės šiuo klausimu taip smarkiai skiriasi, kaip skyrėsi prieš kokius trejus metus.

Antai, 2007-ųjų spalį 12 parlamentarų vėl buvo priminę žalos atlyginimo problemą. Jie pasiūlė Seimo nutarimo projektą, kuriuo Vyriausybė iki 2008 m. kovo 15 dienos turėjo parengti efektyvią šios problemos sprendimo strategiją. Ar ji buvo parengta? Kaip netrukus džiugiai pranešė agentūra „RIA Novosti“, dėl šio dokumento suabejojo tuometinis užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Jis pareiškė, kad „kalbėtis su Rusija ultimatumų kalba negalima, ją reikia įtikinti, kad tai ir jai naudinga; juk mums svarbus rezultatas, o ne procesas.“

Nemažai nuo to laiko vandens nutekėjo. Rašėme, kad kompensacijų vežimas nepajudėjo iš vietos. Galgi tą vežimą išdujins vienąkart diplomatinės tarnybos vadovo problemą išsprendusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pernai per šv. Kalėdas pareiškusi: „Jeigu Lietuvos ir Rusijos santykiai bus grindžiami savitarpio pagarba ir pragmatiniais principais, tai atsiras galimybių išspręsti kai kuriuos delikačius klausimus, tarp jų ir okupacijos žalos atlyginimo problemą… Žmonių valią ir įstatymus reikia vykdyti… Ir mes dirbame šia kryptimi. Tik ne viskas iš karto. Reikia kantrybės“.