Kas užpūtė revoliucijos vado V.Lenino fakelą?

Rašydami apie vienaip ar kitaip išgarsėjusius žmones, dažnai pasitenkiname tik jų vardais, pavardėmis arba slapyvardžiais. Tarp Napoleono, Stalino, Hitlerio ryškiau įsiminėme Lenino asmenybę, nes ji sovietmečiu vyresniesiems buvo įkalta kaip intelektualaus bolševikų revoliucijos vado, visų nuskriaustųjų užtarėjo ir teisybės ieškotojo, o gal paprasčiausio perversmo organizatoriaus simbolis.

Vladimiras Iljičius Uljanovas slapyvardžiu Leninas pasivadino konspiracijos sumetimais 1901 m., manoma, pagal Lenos upės Sibire pavadinimą, jau grįžęs iš tremties prie Jenisiejaus ir emigravęs į Šveicariją bei Vokietiją, Teigiama, kad tiurkų kalbos pagrindu susiformavusia jakutų kalba Lena (Oluone) yra vardų Jelena, Helen, Elena santrumpa ir reiškia „saulėta, šviesi, švytinti, išrinktoji arba fakelas, deglas, šviesulys“.

Kovotojai su monarchija carinėje Rusijoje seniai ieškojo patikimo savo vedlio, bekopromisinio patvaldystės priešininkų lyderio, kuriuos kone visi carai negailestingai traiškė. Ir štai Simbirske pradinių mokyklų inspektoriaus šeimoje 1870 m. balandžio 22-ąją (taigi, visi Rusijos komunistai netrukus ruošiasi minėti jo 140-ąsias gimimo metines) gimsta Volodia. Pasak biografo D.Volkogonovo, jo tėvas Ilja Nikolajevičius buvo kilęs iš Astrachanės – miesto prie Kaspijos jūros, tarp Kalmukijos ir Kazachstano. Teigiama, kad tarp Lenino protėvių buvo rusų, kalmukų, švedų, vokiečių ir žydų. Toks „tautinių“ genų rinkinys, ko gero, lėmė neįprastus jaunuolio sugebėjimus, tačiau tik Simbirsko gimnaziją jis spėjo baigti aukso medaliu. Paskui, vos įstojus į Kazanės universiteto teisės fakultetą, – revoliucinė veikla, tremtys, areštai. Didžiausią įspūdį pasaulio lyginimu susižavėjęs jaunuolis patyrė tuomet, kai jo vyresnįjį brolį Aleksandrą už dalyvavimą sąmoksle ir pasikėsinimą pakorė jo bendravardis imperatorius Aleksandras III.

Štai čia mes praleidžiame ugningą Lenino biografijos periodą, primindami tik jo „nuopelnus“ Lietuvai. Istorikai tvirtina, kad 1895 m. rugsėjo 19 d. Pakeliui iš Sankt Peterburgo į užsienį jis sustojo Vilniuje (kažkada ant geležinkelio stoties sienos puikavosi atminimo lenta apie jo atvykimą). Per trumpą laiką jis net užmezgė ryšius su vietos socialdemokratais, rašo marksistinis Lietuvos socialistų portalas „Leftas“ savo rubrikoje „Komunizmas Lietuvoje“. Po metų, 1896 m. gegužės 1-ąją, ir buvo įkurta socialdemokratų partija.

Lenino dėka Vilnius taip pat laikomas BUND – Žydų darbo partijos (General Jewish Labour Bund) Rytų padalinio įkūrimo vieta (boont jidiš kalba – sąjunga, susivienijimas, lyga, federacija). Partijos pavadinimas kilo iš Vokietijos darbininkų asociacijos vardo ir vienijo darbininkus tuometinėje Rusijos imperijoje – Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje. Aktyviausias jos veiklos periodas – nuo įkūrimo Vilniuje 1897 m. spalio 7 d. iki 1920 m., kai pilietinio karo Rusijoje ir suirutės Rytų Europoje metais partija išsiskaidė. Iki šiol, tiesa, kitu – Visuotinės darbo asociacijos (Histadrut) pavadinimu ji išliko nebent Izraelyje. 1898 m. I-me SDP kongrese Minske BUND susiliejo su socialdemokratais. 1903 – 1904 m. įvyko didžiuliai pogromai prieš „bundistus“, o 1906 m. dauguma jų susidėjo su menševikų lyderiu Julijum Martovu bei jo „Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti“. Beje, tuomet išsiskyrė Lenino ir BUND keliai. Dar 1906 m. du „bundistai“ iš Vilniaus (Shmaryahu Levinas) ir iš Kauno (Leonas Bramsonas) buvo išrinkti į Rusijos Dūmą.

Kaip teigia D.Volkogonovas, žydiškų šaknų turėjęs Leninas aktyviai kovojo prieš antisemitizmą, bet vėliau susilaukė tų pačių žydų keršto. Garsiojoje savo kalboje 1919 m. jis caro valdžią kaltino žydų genocidu. Jis pabrėžė, kad žydai nėra darbo žmonių priešai, o darbininkų broliai, kuriuos taip pat slegia kapitalizmo našta, ir žydai yra draugai kovoje už socializmą. Dar po kelerių metų, jau mirties akivaizdoje, Leninas susižavi Stalinu, jį paaukština pareigose vyriausybėje, bet netrukus supranta savo klaidą.

Padėjo pamatus Stalinui

Šiaip jau 1917 m. Spalio bolševikiniame perversme Lenino bendražygis Stalinas nevaidino pagrindinio vaidmens, o laukė išmušant savo valandos. Jo vaidmuo pasireiškė vėliau: 1917-1922 m. buvo RSFSR tautybių reikalų komisaru, 1919- 1920 m. – valstybės kontrolės komisaru, 1920—1922 m. — inspekcijos liaudies komisaru. 1922 m. Leninui patyrus pirmąjį insultą, Stalinas tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, kurio pareiga buvo kontroliuoti, kaip partijos įsakymus vykdo žemesnės grandys. Šis postas jam leido išplėsti įtaką partijoje ir lėmė sėkmę kovojant dėl valdžios po Lenino mirties. 1927 m. jis tapo visagaliu SSRS diktatoriumi.

Savo politiniame testamente Leninas teigė, jog Stalinas pernelyg žiaurus ir turi būti pašalintas iš generalinio sekretoriaus posto. Tačiau testamentas taip ir nebuvo paviešintas, nes nei vienas iš lyderių nenorėjo pripažinti savo netinkamumo valdyti partiją ir šalį. Po Lenino mirties 1924 m. Stalinui pavyko Lenino testamentą nuslėpti. Jis gudriai susibičiuliavo su politbiuro nariais L. Kamenevu bei G. Zinovjevu ir suformavo „troiką”, kuri padėjo susidoroti su pagrindiniu jo konkurentu ir Raudonosios Armijos įkūrėju L Trockiu (nuo judaizmo atsiribojusiu Leiba Davidovičiumi Bronšteinu), kurį privertė emigruoti ir pagaliau įsakė 1940 m. Mechike nužudyti.

Gali atrodyti, kad Leninas buvo nuosaikesnis negu jo įpėdinis, kitaip sakant, padėjo vien teorinius bolševizmo pagrindus. Žinomas Viskonsino universiteto profesorius istorikas Alfredas Erichas Sennas, parašęs knygą “Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje”, taip apibendrino Lenino palikimą: “Po bolševikų perversmo 1917 m. Leninas sukūrė naują administravimo tipą, kuriame komunistų partija įgijo aukščiausią suverenitetą, viršesnį negu konstituciškai apibrėžtos vyriausybės administruojamos funkcijos. Toks modelis gali būti vaizduojamas kaip dvi piramidės, esančios viena kitoje. Didesnioji, išorinė piramidė reprezentavo partijos struktūrą, mažesnioji – vidinė reprezentavo vyriausybės struktūrą, tokią, kokia numatyta konstitucijoje – “1936-ųjų metų Stalino konstitucijoje”.

Iš tiesų, Leninas davė pradžią baisiai bolševizmo struktūrai, kuri jau kitų diktatorių rankomis šalvė viską, kas stojo jiems skersai kelio. Nukentėjo ir stačiatikių Bažnyčia. Antai, tuoj po bolševikų revoliucijos ji atsiskyrė nuo Maskvos patriarchato. Rusų Stačiatikių Bažnyčia Užsienyje buvo įkurta 1924 metais Serbijoje Ją įkūrė nuo bolševikų teroro spėję pabėgti rusų dvasininkai. Oficialiai tą atsiskyrimą Stačiatikių Bažnyčia Užsienyje paskelbė 1927 metais, kai Dzeržinskio čekistų terorizuojamas patriarchas Tichonas buvo priverstas paskelbti, kad gailisi savo „antisovietinių pamokslų ir veiklos“ bei pareiškė apie savo lojalumą bolševikų valdžiai.

Tai Lenino nuopelnas. Jau gulėdamas sunkios ligos patale jis pasirašinėjo nurodymus, ką reikia deklasuoti, ką uždrausti, kam suteikti neribotus įgaliojimus. Šitaip jis skatino bolševikinį terorą, kurį vėliau savais metodais įgyvendino Stalino šutvė.

Bet grįžkime prie nešlovingos Lenino pabaigos.

Kaltas sifilis?

Lenino mirties aplinkybės taip pat apaugusios gandais ir įvairiausiomis prielaidomis. Tikėtina, kad Lenino sveikatai įtakos turėjo jo tremtys, emigracija, aktyvi revoliucinė veikla. Žinoma, ir pasikėsinimas į jį, kai 1918 m. rugpjūčio 30-ąją Revoliucinės socialistų partijos narė žydė Faina Kaplan paleido tris šūvius į automobilyje sėdėjusį Leniną. 1922 m. jis patiria pirmą insultą, po kurio paralyžavo dešiniąją kūno pusę. Antrasis įvyko gruodį, ir politinis biuras Leniną pašalino iš savo sudėties kaip neveiksnų. Kitų metų kovą kraujas išsiliejo į smegenis trečią kartą, ir Leninas nuo tol negalėjo nei judėti, nei kalbėti. 1924 m. sausio 21-oji tapo lemiama Lenino gyvenime: 18.50 val. Maskvos laiku savo rezidencijoje Gorkuose jis užgeso… Po trijų dienų jis buvo balzamuotas ir pašarvotas skubiai per šešias paras pastatytame mediniame Mauzoliejuje.

Tiesa, ir čia bolševikų vadas neturėjo ramybės: iš pradžių statinyje kilo gaisras, paskui komisija per penkis mėnesius pastatytame naujame Mauzoliejuje nustatė išplitusį grybelį, kuris “sparčiai plinta net ant Lenino drabužių ir kūno”, todėl 1929 m. liepą Raudonojoje aikštėje išaugo mūrinis statinys iš raudonojo marmuro ir labradorito.

Oficialiai Leninas mirė nuo cerebrinio paralyžiaus, beje, kaip ir jo tėvas. Visos kitos mirties versijos Rusijoje kelia Lenino gerbėjų pasipiktinimą. Kai kažkada Gorkuose gidės paklausiau, kodėl Leninas neturėjo vaikų ir nuo ko mirė, moteris piktai atšovė, kad “tokie klausimai yra Pabaltijo nacionalistų išmislas”.

O štai žinoma britų istorikė Helena Rappoport (atsitiktinai vardas panašus į Lenino slapyvardį), kaip rašė Londono laikraštis „The Telegraph”, savo emigracijos metais buvo užsikrėtęs lytiškai plintančia liga, vadinama neurosifiliu, kurio vystymosi fazė gali trukti iki 20 mretų. Britė savo knygoje „Conspirator: Lenin in Exile” teigė radusi įrodymų, kad Leniną 1902 m. Paryžiuje užkrėtusi prostitutė, nors jis tuo metu jau bendravo su savo idėjine drauge Inesa Amand. Istorikas Neilas Hardingas tvirtina, jog „nežinoma, ar Lenino santykiai su ja buvo seksualiai intymūs”. Jeigu ne, tai jis galėjo pasinaudoti Paryžiuje išplitusių „sekso bitelių” paslaugomis.

Šie istorikai naudojasi garsaus rusų gydytojo fiziologo ir refleksologo Ivano Pavlovo, vieno pirmųjų gavusio Nobelio premiją medicinos srityje, ataskaita, kurioje teigiama, kad „revoliuciją įvykdė pamišėlis, kurio smegenys užkrėstos sifiliu”. Išeitų, kad šis pamišėlis vadovavo 1917 m. spalio bolševikų revoliucijai ir padėjo pamatus 74 metus gyvavusiai Sovietų Sąjungai… Tai nieko stebėtino, prisiminus, kad sifiliu sirgo ir tokios asmenybės kaip Ivanas Rūstusis, Adolfas Hitleris ar Napoleonas Bonapartas.

Tokie tvirtinimai tik prideda argumentų tiems, kurie siūlo Lenino palaikus iškelti arba į Sankt Peterburgą, arba į Gorkus, o dabartinį Mauzoliejų gerai dezinfekuoti arba visai sulyginti su žeme. Bet šiurpas perbėga per kūną, kai pagalvoji, kiek žmonių per tuos 86-rius metus praėjo pro baisia infekcine liga sirgusį ir tokią nešlovingą baigtį pasirinkusį revoliucijos-perversmo genijų…