Europos Sąjunga ir Lisabonos sutartis: garvežys pajudėjo…

Gruodžio 1 d. oficialiai įsigaliojo Lisabonos sutartis, dar kitaip vadinama Reformų sutartimi arba tiesiog ES Konstitucija. Tiesa, šis pavadinimas jau prarado prasmę. Lisabonos sutartis yra tarsi europiečių pritarimo nesulaukusios Konstitucijos Europai pakaitalas. ES buvo ištikusi krizė, kai 2005 m. Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai per referendumus atmetė Konstituciją Europai. Dabartinėje įsigaliojusioje sutartyje yra išlikę daugiau nei 90 proc. Konstitucijos Europai nuostatų.

Ilgas sutarties maratonas

Lietuvos Seimas sutartį ratifikavo pernai gegužės 8 d. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, komentuodama Lisabonos sutartį, yra sakiusi, kad „palengvėsiantis dialogas tarp šalių ES viduje ne tik padės Europai greičiau atsigauti po ekonominio nuosmukio, bet ir ateityje išvengti tokio masto krizių“.

Kliūčių jai įsigalioti neliko, kai, Airijos gyventojams šių metų spalį referendume balsavus už sutartį, ją galiausiai pasirašė Lenkijos ir Čekijos prezidentai. Taigi, pirmoji ją dar 2007 m. gruodžio 17 d. ratifikavo Vengrija, paskutinės šiemet tai padarė Vokietija (rugsėjo 25 d.), Airija (spalio 3 d.) ir pagaliau Čekija (lapkričio 3 d.).

Dar reiktų priminti, kad Lisabonos sutartis buvo parengta po to, kai olandų ir prancūzų rinkėjai 2005 m. atmetė ES Konstitucijos projektą. Jis būtų pakeitęs 2000-aisiais sudarytą Nicos sutartį, kurios tikslas buvo apsispręsti dėl bloko plėtros. Šis procesas pasunkėjo po to, kai nuo 2004 m. Bendrija priėmė 12 naujų narių. Daugelis senbuvių prieštaravo ES plėtros politikai.

Padarius kai kuriuos pakeitimus, Konstitucija Europai arba vėliau Lisabonos sutartis buvo pasirašyta 2007 m. gruodžio 13 d. visų ES šalių vadovų šv. Jeronimo vienuolyne Lisabonoje (Portugalijoje). Taigi, ji turi tam tikrą šventumo ir amžinumo aurą. Ir tuokart iš pradžių buvo daug optimizmo: planuota, kad ji įsigalios jau per kitus metus, tai yra iki 2009-ųjų sausio 1 d., prieš rinkimus į Europos Parlamentą. Tačiau pirmieji koją pakišo airiai: pernai birželį net 53,4 proc. balsavusių Airijos piliečių ankstesnei Nicos sutarčiai pasakė “ne”. Pakartotinis balsavimas, šįkart jau dėl Lisabonos sutarties, vyko šių metų spalio 3 d., ir beveik 63 proc. airių jai pritarė.

Tačiau pernykštis airių iššūkis padarė poveikį kai kurioms Rytų Europos šalims, ypač Lenkijai ir Čekijai. Pavyzdžiui, čekai reikalavo įteisinti garantijas dėl galimų Sudetų vokiečių, emigravusių iš pokario Čekoslovakijos, pretenzijų į karo metais įgytą nekilnojamąjį turtą. Ratifikavus Lisabonos sutartį pagal ES pagrindinių teisių chartiją etniniai vokiečiai esą galės teisiškai reikalauti savo nuosavybės buvusioje Čekoslovakijos teritorijoje, kurią jie prarado po Antrojo pasaulinio karo.

Po ilgų diskusijų ir grasinimų Prahai bei Varšuvai, kad ES Konstitucija gali apsieiti ir be keleto Bendrijos narių ratifikavimo, ambicingi kaimynai pasidavė: Lenkijos ir Čekijos prezidentai pasirašė sutartį.

Sutartis – tai ES proveržis

Lisabonos arba Reformų sutartis – tai iš esmės optimizuotas pokario Romos ir praėjusio dešimtmečio Mastrichto sutarčių sąvadas, kuriuo atnaujinamas ES veikimo mechanizmas bent jau dėl to, kad jis tapo mažai veiksmingas, Bendrijai išsiplėtus nuo 15 iki 27 narių.

Bendrais bruožais Lisabonos sutartimi siekiama sklandesnio Europos Sąjungos institucijų veikimo ir lengvesnio sprendimų priėmimo iki 27 valstybių narių išsiplėtusioje Bendrijoje. Lisabonos arba Reformų sutartimi išplečiamos Europos Parlamento galios, supaprastinama sprendimų priėmimo procedūra, apribojant veto teisę, sukuriamas nuolatinio Europos Vadovų Tarybos pirmininko, neoficialiai vadinamo ES prezidentu, postas bei sutvirtinami ES užsienio politikos vadovo, kuris vadovaus naujai diplomatinei tarnybai, įgaliojimai.

Labai svarbu, kad, kaip pranešė BBC korespondentas iš Briuselyje vykusio ES viršūnių susitikimo, ES vaidintų pastebimesnį vaidmenį visame pasaulyje. JAV prezidentas Barackas Obama tikisi, kad Bendrija dabar sustiprės ir taps dar galingesniu Amerikos partneriu. Tai labai svarbūs žodžiai, žinant, kaip glaudžiai Vašingtonas bendradarbiauja, sprendžiant problemas dėl Irano branduolinės programos, užtikrinant stabilumą Afganistane bei Balkanuose ir siekiant taikos Artimuosiuose Rytuose.

Rinkimų staigmenos

Tačiau, suprantama, didžiausią ažiotažą sukėlė jau pirmas dalykinis lapkričio 20-21 d. vykęs ES šalių lyderių susitikimas Briuselyje. Mat, svarbiausias klausimas jo darbotvarkėje – Lisabonos sutartyje numatytų postų dalybos.

Realiausiais kandidatais ES prezidento postui užimti buvo laikomi buvęs britų premjeras Tony Blairas, Liuksemburgo ministras pirmininkas Jeanas Claude‘as Junkeris, Nyderlandų premjeras Janas Peteris Balkenende ir net buvusi Latvijos prezidentė Vaira Vyke Freiberga. Tačiau penktadienį prasidėjusioje ir ankstų šeštadienio rytą pasibaigusioje darbo vakarienėje buvo pasiektas susitarimas Bendrijos vadovu išrinkti mažai kam žinomą 62 metų Belgijos premjerą Hermaną van Rompuy. Jį palaikė Prancūzijos ir Vokietijos atstovai, o, pavyzdžiui, latvę – Didžioji Britanija ir ES pirmininkaujanti Švedija.

Ko priekabiaujama prie moters?

„The Wall Street Journal“ naująjį ES prezidentą ir išrinktąją užsienio reikalų ministrę atvirai vadina „pilkomis pelytėmis“. Į svarbius postus ES jie buvo paskirti, kad „tik nieko tuo nebūtų parodyta“, rašo įtakingas Amerikos laikraštis. „Nei vienas iš paskirtųjų neprivers paklusti Paryžiaus, Berlyno ar Europos Komisijos ir nesulauks daug dėmesio nei Europoje, nei už Atlanto, todėl permainų tikrai nebus daug. Šis kompromisas reiškia nesuvokimą, ką Briuselis turi daryti, kad atitiktų pusės milijardo gyventojų turinčios ES interesus“, – tęsia dienraštis.

Jei prie naujojo Bendrijos prezidento sunku prikibti (na, jis tiesiog bijo TV kamerų, vengia viešumo, nuolat dirbtinai šypsosi ir rengiasi iš tikrųjų pilkai), tai C.Ashton kritikai jau atskaitė moralus.

Vakarų spaudoje iškapstyti seni faktai, kuriais 53 metų baronienė kaltinama, kad, dirbdama britų organizacijos, agitavusios už branduolinį nusiginklavimą (CND), iždininke, gaudavo pinigus iš buvusios Sovietų Sąjungos. Britų Nepriklausomybės partijos lyderio Nigelo Farage’o teigimu, CND iždininke C.Ashton dirbo Šaltojo karo metu, kai organizacija gaudavo stambias pinigų sumas iš įvairių šaltinių, bet to neatskleidė „Todėl užsienio saugumo politikos įgyvendinimo ES neturėtų patikėti aktyvistei, vadovavusiai organizacijai, kurią finansavo nežinomi šaltiniai“, – sako N.Farage’as.

Pati C.Ashton neigia tokius kaltinimus. Atsakydami į kaltinimus C.Ashton šalininkai tvirtina, kad visi tai susiję su senais laikais, kartu primindami, jog baronienė pasitraukė iš CND organizacijos 1983 m. ir nuo to laiko nepalaiko jokių ryšių. Beje, ji niekada nėra buvusi Sovietų Sąjungoje…

Optimizmas nustelbia kritiką

Tęsdamas komentarus apie naujų ES vadovų paskyrimą, „Lietuvos rytas“ neseniai rašė, kad ES valstybių lyderiai pasistengė, jog iš jų rankų neišslystų nė trupinėlis galios. Iš tiesų nei H.van Rompuy, nei C.Ashton nepasižymi savybėmis, kurios leistų tikėtis, kad jie taps savarankiškomis figūromis ES valdžios piramidėje. Vienintelė H.van Rompuy sėkmės priežastis – Vokietijos kanclerės A.Merkel ir Prancūzijos prezidento N.Sarkozy parama. Jiems reikėjo sumanaus derybininko, bet ne ambicingo politiko. Vieną kartą jis tikrai pareiškė ryžtingą nuomonę – patarė nepriimti Turkijos į ES, bet ir už ją gavo pylos…

Tačiau šis veikėjas garsėja kaip kompromisų meistras, sugebėjęs rasti sutarimą ne tik tarp skirtingų Belgijos partijų, bet ir tarp skirtingų jos tautinių regionų. O prieš jam ateinant į valdžią juk Belgijoje garsiai kalbėta net apie galimą šalies skilimą. Taigi akivaizdu, kad iš tokio politiko galima tikėtis sėkmingo darbo, derinant skirtingų ES šalių pozicijas. Galima laukti ir sėkmingo nacionalinių ambicijų slopinimo ir aistrų malšinimo visos ES naudai, pastebi „Lietuvos rytas“ „Laiko ženkluose“.

Šiaip ar taip vienas svarbus etapas Europos Sąjungos raidoje įvyko: Lisabonos sutartis pradėjo veikti, vadovai pasiraitojo rankoves. Lietuvos masto Bendrijos narėms svarbu, ar šios sutarties įgyvendinimas padės atsiskleisti mažųjų valstybių ambicijoms, ar bus lygiaverčiai ginamos jų teisės, atstovaujami interesai, ar galingoji veto giljotina nekapos vertingų pasiūlymų, pavyzdžiui, Energetikos chartijos priėmimo klausimu.

Abejonių ir įtarumo daug, tačiau – garvežys jau pajudėjo. Pradžia gera.