Sausio 13-oji (į šią datą sufokusuojama visa 1990-ųjų ir 1991-ųjų įtampa Lietuvoje) iki šiol vertinama nevienodai. Daugumai tai diena, teisingiau – naktis, kai ypač brangia kaina apginta vos prieš 10 mėnesių atkurta šalies nepriklausomybė, ir tuo verta didžiuotis. Kiti, ypač jaunimas, miglotai įsivaizduoja, ką reiškia šarvuočių ir tankų žlegėjimas naktinio Vilniaus gatvėmis, kai iš jų per megafoną skamba čaižūs vadinamojo „nacionalinio gelbėjimo komiteto“ raginimai nuversti „nacionalistinę Landsbergio valdžią“. Treti gi – ir tai ne paslaptis – iki šiol ilgisi anų laikų, liaupsina sovietinę valdžią už galimybę pigiai nusipirkti bent „šlapiankos“ (taip buvo vadinama pigi virta dešra) ir gyvenimą „bendroje daugianacionalinėje šeimoje“.

Yra ir dar viena kategorija piliečių, kuriuos kažkada įvardijau kaip „Jedinstvo-2“. Tai dabar jau nusenę buvę sovietinių gamyklų darbininkai, sunkvežimiais vežti prie Aukščiausiosios Tarybos, radijo ir televizijos rūmų, TV bokšto, kitų įstaigų „daryti tvarką“ ir taip neva atstovauti „platiesiems gyventojų sluoksniams“, o tiksliau – plėšti, grobti, skleisti anarchiją ir sovietinę propagandą. Tiesa, šie „platformininkų“ samdyti smogikai arba sulaukę senatvės, arba pasitraukę iš Lietuvos, arba, neapkęsti nepriklausomos Lietuvos išmokę savo atžalas, vis dar tikisi pagalbos iš Rytų…

O ar ji ateina?

Sudėtingas klausimas. Kaip sakoma, ir laikai nebe tie, ir mes nebe tie… Praėjo kone 20 metų, ir dabar toks Vladimiras Uschopčikas, Baltarusijoje gavęs generolo leitenanto laipsnį ir net A.Lukašenkos buvęs paskirtas gynybos viceministru, negalėtų duoti komandos išvaryti tankus prieš beginklius žmones. Parašiau ir suabejojau: o jeigu? Jeigu Minskas pagal kolektyvinės gynybos sutartį su Rusija sugalvotų padėti sąjunginės valstybės partneriams įvykdyti tokią agresiją, kokia užpernai rugpjūtį buvo įvykdyta prieš suverenią Gruziją? Jeigu, pavyzdžiui, koks kitas generolas sugalvoja, kad reikia apginti svetur gyvenančius baltarusius ar rusus pramanytų prieš juos represijų dingstimi? Ar tuomet nepatirtume, sakykime, Vilniaus krašto anšliuso?

Gal tai ir utopinės prielaidos, tačiau kai kurie įvykiai leidžia manyti, jog tokie kareivos dėl savo įvykdytų nusikaltimų nė kiek nesigaili, vadinasi, bet kada juos galėtų pakartoti. Simptomatiškas buvo pernai įvykęs ir daug vertinimų sukėlęs Baltarusijos vadovo vizitas į Vilnių. Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos pokalbyje iškilus klausimui dėl Baltarusijoje gyvenančių įtariamųjų Sausio 13-osios byloje, kaimyninės šalies vadovas V. Uschopčiką pavadino „pavyzdingu Baltarusijos piliečiu“. Prezidentas nudavė, kad jis net nieko nežino apie Lietuvos teisėsaugos daugkartinius raginimus Baltarusijos prokuratūrai išduoti įtariamąjį. Tik dabar atėjo Minsko atsakymas, kuriuo atsisakoma vykdyti Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos prašymus Sausio 13-osios įvykių byloje, nes tie įvykiai esą vyko Sovietų Sąjungoje. Už A. Lukašenkos pečių jausdamasis saugiai, dabar į atsargą išėjęs ir vienoje kompanijoje dirbantis generolas V. Uschopčikas vėl kartoja seną sovietų propagandos kozirį: „Žinau, kad kūnai prie TV bokšto buvo suvežti iš visos Lietuvos“. Per Sausio 13-osios įvykius žuvo 14 žmonių, daugiau nei 1000 buvo sužeisti ar sužaloti.

Pernai rugsėjį duodamas interviu laikraščiui „Komsomolskaja pravda“, V. Uschopčikas teigė, kad klausimą dėl žuvusiųjų reikia užduoti tuometiniam krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui. Jis nepasikuklino pareikšti, esą žmones šaudęs pats A. Butkevičius, o jis, V. Uschopčikas, apie tai turintis visas žinias, tik jam jau įkyrėję kalbėti apie tai. V. Uschopčikas tikina, kad tvirtinimai, jog tai jis leido žudyti žmones – melas. Tuomet užsienyje buvęs A. Butkevičius žadėjo šiuos jam metamus kaltinimus pakomentuoti artimiausiu metu, kai sugrįš į Lietuvą, bet atsako V. Uschopčikui taip ir neišgirdome.

Žinoma, istorija su šiuo sovietinės kariuomenės veikėju neverta to, kad dar kartą jį prisimintume. Tegu šį nusikaltėlį ir toliau iš šiltos vietelės krapšto teisėsaugininkai ir tegu išsipildo D. Grybauskaitės žodžiai, kad „jo išdavimas gali būti išspręstas tik politiniu lygmeniu“. Bet jokių derybų tuo „politiniu lygmeniu“ nevyksta… Kitaip sakant, kaimyninėje valstybėje šiuo klausimu tebetvyro slogi atmosfera. Jeigu jos lyderiai taip gina nusikaltėlius, tai ar jie netoleruoja panašių nusikaltimų ir ateityje?

Šlubuoja ir Rusijos vadovų istorinė atmintis. Jie ne kartą pareiškę, kad nereikia kelti nei okupacijos žalos atlyginimo, nei pačios sovietinės okupacijos klausimų. Kaip pranešė „RIA Novosti“, Maskvą suerzino Lietuvos Seimo ketinimai oficialiai kreiptis į Rusiją, reikalaujant kompensacinių išmokų 1991-ųjų pradžios įvykių Vilniuje aukoms ir nukentėjusiems. Radijo stotis „Echo Moskvy“ cituoja Seimo narį Saulių Pečeliūną, kuris manąs, kad šis klausimas neturi senaties termino ir kad dokumento projekte numatyta jį išspręsti iki kitų metų sausio. Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Leonidas Sluckis interviu radijui atkirtęs, kad tai politinės spekuliacijos, kurios neturi atsiliepti valstybių santykiams, ir kad Rusija nesutiks atsakyti už 1991-ųjų įvykius Vilniuje, nes tai vyko Sovietų Sąjungoje.

Gyvas tų dienų liudininkas ir nebylus įvykių architektas 79-erių greit sulauksiantis Michailas Gorbačiovas nei tuomet, nei dabar nesigaili ką padaręs. 1990-ųjų sausį lankydamasis Vilniuje jis kaltino Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą siekimu atkurti buržuazinę santvarką, o per tragiškąją kitų metų Sausio 13-ąją sakosi saldžiai miegojęs ir tarsi sapnavęs draugišką penkiolikos respublikų šeimynėlę, už stalo Kremliuje puotaujančią… Dabar jis giriasi, kad, griaudamas Berlyno sieną, užkirto kelią III pasauliniam karui. Praėjusį lapkritį laikraščiui „The Moscow Times“ jis pasakęs: „Berlyno sienos pamoka ta, kad nereikia dar kartą dalinti pasaulio, nes mes turime gyventi Europos name taikiai su visomis jo durimis ir langais“. Kažin kokį karą „perestroikos“ tėvas įžiebė tomis sausio dienomis?

Tiesą sakant, M. Gorbačiovas pats nukentėjo nuo pučistų, tarp kurių žymų vaidmenį suvaidino gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, įsakęs pasiųsti tankus prieš „dainuojančią“ revoliuciją Vilniuje. 1991-ųjų rugpjūtį perversmą rengęs GKČP ir šiandien siekia revanšo, rašė svetainė grani.ru. Kai kurie pučistai jau Anapilyje, tačiau išlikę vadinamieji „XX amžiaus dekabristai“ siekia GKČP reabilitacijos. Jie save net lygina su tais, kurie 1825 m. išėjo į Senato aikštę Sankt Peterburge ir protestavo prieš caro patvaldystę. Žinoma, rašo Rusijos analitikai, svarbaus vaidmens buvę pučistai jau nevaidina, jie tik ragina atkurti SSRS. Bet jie nesijaučia pralaimėję. Štai kodėl, rašė grani.ru, ne toks jau nekaltas Rusijos reabilitacijos komiteto 2006 m. Dūmai pateiktas pasiūlymas „valstybiniu lygiu pripažinti GKČP veiksmus 1991 m. rugpjūtį teisingais, neišvengiamais ir vieninteliais galimais“.

Žinoma, kalbame apie potencialią grėsmę, kurią Rytuose vešinčios revanšistinės jėgos kelia buvusiems sovietiniams kraštams. Sausio 13-oji gal ir nepasikartos „anuo formatu“, bet ne dėl to, kad amžiams susitaikyta su tokia 20 metų senumo įvykių raida. Gal daugiau dėl mūsų tvirtumo ir gyvos istorinės atminties, kurią kai kas siekia aptemdyti.

Ach, tiesa, dar vienas niuansas: mūsų saugumą garantuoja 5-asis NATO įstatų straipsnis…