Ar islamas – taikos religija?
2009-12-28 | Tema: Komentarai
Įdomus tas metas – gruodis. Keičiasi dienos ir nakties santykis. Prie Jos Didenybės Gamtos pokyčių tarsi prisitaikiusios religinės šventės – nuo neatmenamų laikų, iš pagonybės, stabmeldystės ir tikėjimo Aukščiausiuoju sumišusios ceremonijos. Simboliška ir dėsninga, kad į šios civilizacijos kalendorinių metų pabaigą sueina kone svarbiausios visų religijų šventės.
Antai Tibeto lamų budizmo pasekėjai pagal Mėnulio kalendorių pažymi įšėjimo į Nirvaną dieną (ji fiksuojama pagal Mėnulio pilnatį). Ši budizmo pakraipa sparčiai išplito šiaurės Azijos šalyse XIV a., atsiradus Gelugpai, tai yra “Dorybingųjų mokymui“.
Musulmonų pažymimo Ramadano (pasninko) pabaigą lemia Mėnulio fazių kaita. Ramadanas baigiasi, danguje pasirodžius jaunam Mėnuliui, t. y. prasidėjus naujam Mėnulio mėnesiui. Tą dieną prasideda trijų dienų šventė, vadinama Eid al-Fitr (arba tiesiog Eid). Šios šventės metu daug valgoma, dovanojamos dovanos, lankomi draugai ir kaimynai. Ši musulmonų šventė kai kuriose šalyse prilygsta krikščionių Kalėdoms. Šiemet ji beveik sutapo su krikščionių pasninko Advento pradžia.
Dar reikia pridurti, kad didžioji musulmonų šventė Kurban Bairam (Kurban Bayrami arba Aukojimo šventė) švenčiama gruodžio pabaigoje, kai visi, nepaisant tikėjimo, sutinka kalendorinių metų permainą. Tuo metu juodaodžiai amerikiečiai pažymi Kvanzą (Kwanzaa – nuo gruodžio 26 d. iki sausio 1 d. JAV švenčiama Kalėdoms alternatyvi savaitės trukmės šventė pagal Afrikos tautų papročius ir kultūrą, pažodžiui – “pirmųjų vaisių” šventė). Šiuo metu judėjai linksmai mini žydų šventę Chanuką (Chanukkah – 8 dienas trunkanti šventė, simbolizuojanti išsilaisvinimą iš priespaudos, gėrio pergalę prieš blogį; taip pat garbinama žvakių ir aštuonių menorų skleidžiama šviesa; šiemet šventė tęsiasi beveik iki šv. Kalėdų).
Taigi galima sakyti, kad visame pasaulyje gruodį prie bendro šventinio stalo vis dažniau susėda gausi giminių ir bičiulių draugija. Ne tik krikščionys, bet ir musulmonai, žydai, indusai ar kitų konfesijų atstovai. Todėl visame pasaulyje gruodžio mėnuo – tarsi graži įvairiaspalvių tradicijų girlianda, kurios metu, nepaisant rasinių, religinių arba net ateistinių įsitikinimų, priimta linkėti vieni kitiems kuo gražiau ir prasmingiau praleisti šventes, sulaukti šviesos meto.
Žinoma, gyvenimas dažnai apverčia viską aukštyn kojomis. Įvairūs žemiški interesai supriešina tikėjimus, tautas, rases. Visose konfesijose galima išskirti tris flangus – pozityvųjį, pasyvųjį ir radikalųjį. Remdamiesi iškraipytu Mahometo mokymu (Koranas buvo surašytas praėjus 20 metų po jo mirties), radikalios islamo kovotojų grupuotės rengia išpuolius prieš kitatikius. Kartais jų iš konteksto ištrauktos Korano suros tikrai atrodo pakankamas motyvas pamokyti kitą tikėjimą, kitą valstybę ar organizaciją. Pavyzdžiui, net baisiausią šiame amžiuje Rugsėjo 11-osios teroristinį išpuolį prieš JAV Osamos bin Ladeno teologai rado kuo pagrįsti.
JAV Šiaurės Dakotos universiteto inžinerijos profesorius, beje, garsus vandens panaudojimo tyrinėtojas, dr. Otto J. Helwegas, daugiau kaip 10 metų gyvenęs ir dirbęs Irane, savo svetainėje rašo, kad pats Mahometas Šventuoju raštu motyvavo savo pergales. Mokslininkas pasakoja, kad pirmoji Mahometo karinė pergalė buvo pasiekta atokvėpio mėnesį, kurio rimtį jis sulaužė užpuldamas karavaną. Nuo to laiko, sėkmingai užgrobiant vieną kaimą po kito, jo pasekėjų skaičius nepaliaujamai augo. Kaip tik tuo metu Mahometui buvo apreikšta keletas surų, įkvėpusių jo pasekėjus tolesniems žygiams. Štai vienas fragmentas: “Todėl, sutikę netikinčiuosius kautynėse, smokite jiems per sprandus; pagaliau, kai visiškai juos įveiksite, tvirtai suriškite juos grandinėmis…” ir taip toliau.
Šiaip jau, rašo toliau autorius, visas Koranas, kuris trumpesnis už Naująjį Testamentą, yra nuostabios arabų poezijos rinkinys. Musulmonai tiki, kad Mahometas gavo Koraną iš angelo Gabrieliaus. Pats pranašas Mahometas buvo neraštingas, ir tai patvirtina antgamtiško apreiškimo dogmą. Mahometui gaunant suras (apreiškimus), kiti jas arba išmokdavo mintinai, arba užrašydavo. Nors Mahometas pripažino, jog niekada nėra padaręs stebuklo, jo teigimu, Koranas yra pakankamas jo apaštalystės įrodymas. Beje, ta apaštalystė irgi paženklinta smurtu.
Politinis Rugsėjo 11-osios traktavimas taip pat naudingas islamui. Amerikos dominavimas visame pasaulyje negalėjo nesukelti pasipriešinimo. Artimųjų Rytų konfliktas, karas Persijos įlankoje, Irake, grasinanti kampanija prieš Iraną negali palikti abejingo nė vieno musulmono. Reakcijos spektras tikrai didelis – nuo apgailestavimo dėl tragedijos iki JAV užsienio politikos smerkimo ir atviro raginimo dar kartą smogti kitatikiams.
Vienas iš “Religion Watch” organizacijos religijotyrininkų Jamesas A. Beverley 2003 m. rašė, kad O. bin Ladenas dar 1998 m. per ABC News pareiškęs, jog dėl sėkmingo smūgio amerikiečiams jis užmuštų net savo vaikus… Tiesa, JAV atsirado įnirtingų islamo priešininkų. Evangelikų kulto atstovas Robertas A. Murey’us knygoje “Islamo invazija” (“The Islamic Invasion”) nusitaikė į islamą kaip į “mirtiną negailestingą religiją” ir kvietė į kryžiaus žygį prieš musulmonus, net ėmęs rinkti šalininkus šiam karui.
Rusijos musulmonų veikėjai yra gerokai adaptavęsi prie dabartinės politinės konjuktūros, todėl jų pareiškimai nestebina. Antai Eurazijos partijos ir muftijų tarybos pareiškime sakoma, jog Rugsėjo 11-osios įvykis buvo panaudotas Izraelio politikų antiislamiškai isterijai sukelti, o Eurazijos partijos politinės tarybos pirmininkas Abdulla Vahadas Nijazovas pareiškė, kad nei O. bin Ladenas, nei arabų šalys neturi galimybės įvykdyti tokio masto teroro akto ir kad tai galėjo padaryti tik tarptautinis sionizmas, kuriam šis įvykis naudingas. Rusijos islamo komiteto pirmininkas Geidaras Džemalis teigia: “Kas vykdytojas – nesvarbu. Svarbu, kam tai naudinga. Jis ir yra užsakovas. Smūgis JAV buvo rezultatas tarptautinės oligarchijos suokalbio su fašistuojančiais amerikietiškosios administracijos elementais ir jėgos žinybų viduje.“
Beje, šis islamo tyrinėtojas, kuris yra ir Chartumo tarptautinės islamo konferencijos nuolatinis narys, Pasaulinės asamblėjos “Pranašo rūmų žmonės“ tikrasis narys, mėgina filosofiškai pagrįsti, kodėl islamas toks priešiškas Vakarams. Savo knygose „Pranašų revoliucija“, “Islamo išlaisvinimas“ ir prieš keletą metų interneto svetainėje archipelag.ru pristatytame tyrinėjime jis tvirtina, kad susipriešinimo esmė – skirtingas požiūris į mirtį. Pagal jį autorius skirsto žmonės į dvi kategorijas: vienus, kurie nešioja mirtį savo viduje, kuriems ji yra realus jo esybės centras ir kurie taip sudaro tikėjimo Vienu Dievu pagrindą; tokie žmonės sudaro vadinamąją Dvasios armiją. Kitiems mirtis yra kažkoks išskirtinis išorinis reiškinys, lyg aštrus dalgis žaliai žolei. Mirtis jiems yra virtuali, tik „išsisklaidanti maža galimybė“. Tokiems žmonėms visuomenė yra galinga jėga, išstumianti mirtį už visų horizontų ir kuriai pasipriešinti reiškia atšvęsti Saulės šventę. Jie visada stengiasi iš periferijos traukti į centrą – kaip socialine, taip ir politine-geografine prasme. Jie žino, kad ten, tolimosiose prabangiose salėse, jie ras gausiau nukrautus stalus, kur galės patenkinti savo norus, ir nubausti ten puotaujančius. Už tai jie gali ir numirti. G. Džemalis rašo, kad tokių žmonių esmę taikliai apibūdino F.Dostojevskis.
Dvasinis mokslininkas nenurodo, ar būtent tokios kategorijos islamo atstovai pasirenka mirtį vardan idėjos ar vardan savo ir visų musulmonų gerovės. Galbūt nemažą jų motyvacijos dalį sudaro kerštas, nuoskauda ar tiesiog suformuota neapykanta Vakarams, kuri ir atvedė prie Rugsėjo 11-osios. Jis įvardija „švarųjį islamą“, kuris, anot G.Džemalio, suvokiamas kaip proto ir dvasios būsena, kuria žmogus kategoriškai priešinasi „aklo likimo diktatūrai“. Jam islamas – tai politinis resursas išrinktųjų – žmonių, tikinčių ne begaline skaičių seka, o ryžtinga ir negrįžtama veiksmo pabaiga.
Taip, islamo apologetai skelbia, kad islamas yra taikos religija. Krikščioniškoji Biblija teigia, kad tikėjimas turi nešti ramybę ir susitaikymą. Tačiau, kaip žinome iš istorijos, ir viena, ir kita (o, beje, ir ne vien jos) religija buvo platinama kardu. Profesorius Otto J. Helwegas vis dėl to tiki, kad taiką ir ramybę pasaulyje lems ne radikaliosios visų tikėjimų jėgos, o paprasti „dangiškieji-žemiškieji“ tikintieji, kuriems svarbiau taikoje ramiai dirbti žemę, negu nepelnytų vertybių reikalauti su kardu rankose.
Bet toks metas dar neatėjo. Už langų – tik įprastas apniukęs šventinis gruodis.
Loading ...