Keletą savaičių Danijos sostinėje vyko tarptautinė konferencija klimato kaitos klausimais. Joje buvo priimtas baigiamasis dokumentas, tačiau aplinkos taršą mažinti valstybes įpareigojančio susitarimo patvirtinti nepavyko. Mūsų svečias – Europos ir Lietuvos mokslų akademijų narys, profesorius, Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys, habilituotas fizikos m. daktaras Zenonas Rokus Rudzikas.

Interviu buvo rodomas AB „Penkių kontinentų grupė“ internetinės televizijos laidoje „Savaitės pjūvis“ (www.penki.lt) bei transliuojamas TV11 kanalu.

Akademike, Jūs neseniai grįžote iš Briuselio, kuris, kaip žinome, yra arčiau Kopenhagos negu Vilnius. Kaip vertinate čia vykusią konferenciją dėl klimato kaitos? Kodėl kai kurios šalys nenori pasirašyti susitarimo dėl taršos apribojimų?

Dėl to susitarimo buvo daug neaiškumų, konferencija vyko ilgai, praktiškai jį ir galutinai parengti reikia, kad įsigaliotų nuo 2012 m., nes iki to laiko veikia Kioto protokolas. Jį irgi ne visos valstybės yra pasirašiusios, pavyzdžiui, JAV, kurių gyventojų skaičius tesudaro vos 4 proc. pasaulio gyventojų skaičiaus, o jų išmetamo anglies dvideginio apimtis yra gerokai virš 20 proc. Dabar, atrodo, šioje srityje pradėjo pirmauti Kinija, bet ten vis dėl to yra beveik 1,5 mlrd. gyventojų. Kinai ir sako: apskaičiavus, kiek šios taršos produktų tenka vienam Kinijos gyventojui, tai mes dar labai švariai gyvename…

Apskritai tai yra globalinė problema. Todėl turi būti labai rimti tarptautiniai susitarimai. Man keistai atrodo ES įsipareigojimai – iki 2020 m. sumažinti CO2 išmetimą į atmosferą 20 proc., padidinti tiek pat energijos panaudojimo efektyvumą ir atsinaujinančių energijos šaltinių indėlį. Visa tai verčia šalis į gamybą investuoti papildomas lėšas, o tai brangina produkciją ir mažina konkurencingumą. Be to toks taršos sumažinimas globaliu mastu tesiekia tik 1-2 proc. Taip kad realaus rezultato nebus, o mūsų ekonomikai atsilieps.

Kaip paaiškinti tokią valstybių taktiką, kai jos pardavinėja taršos kvotas?

ES yra įvedusi taršos kvotas, tai yra, leidimus, kiek šalys turi teisę išmesti į atmosferą teršalų. Yra bendras principas: teršėjas moka. Tos kvotos ir yra paskirstytos, bet didelės galingos įmonės, kurios teršia daugiau, gali tų kvotų papildomai nusipirkti ir įsigyti tam tikrą leidimą išmesti į aplinką daugiau CO2. Pavyzdžiui, Čekija daug iš jų uždirbo. Lietuvoje tas kvotas išdalijo įmonėms, šios pačios nevisiškai išnaudotas kvotas parduoda, bet pinigai į biudžetą nenukeliauja. Dabar, kai nuo sausio 1 d. uždarome IAE, Lietuva gauna daugiau taršos kvotų, ir dalį jų pardavusi pinigus paliks biudžete.

Kokia Lietuvos pozicija klimato kaitos požiūriu? Ar ji sutampa su Jungtinių Tautų ir ES politika?

Lietuva – maža valstybė. Kaip ES narė, laikomės jos politikos, juo labiau, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, šiek tiek keičiasi ir pačios Bendrijos struktūra bei valdymo principai. Mes pritariame, kad reikia mažinti taršą, bet kartu akcentuojame, kad tai globalinė problema, ir JT bei ES turi stengtis, kad tokiuose aukščiausio lygio susitikimuose, koks vyko Kopenhagoje, būtų priimti veiksmingi sprendimai. Būtent didžiosios ekonomikos, galingosios šalys, didžiausi teršėjai pirmiausia turi įsipareigoti mažinti taršą.

Kodėl mažos šalys, vadinamos „salų“ valstybės, taip priešinasi tam susitarimui?

Matot, daug kas priklauso nuo valstybių politinių jėgų balanso. Pavyzdžiui, Vokietija, ypač jos „žalieji“, kategoriškai pasisako prieš branduolinę energiją (nors, tiesą sakant, realybė verčia ir juos pergalvoti energetikos strategiją). Jie stengiasi naudoti atsinaujinančius šaltinius, sakykime, vėjo jėgaines, bet vokiečiai rimtai svarsto dar vieną variantą.. Kai jūs deginate kietą kurą, išsiskiria anglies dvideginis. Tad vokiečiai galvoja, kaip jį „sugauti“, pumpuoti į neutralius Žemės geologinius sluoksnius ir tarsi taip jį „paslėpti“. Šia linkme Vokietijoje daug dirbama. Bet aš juokiausi: pavyzdžiui, tuščia geologinė struktūra rasta už 500 km nuo elektrinės, tai kaip padaryti ir kiek kainuos ta CO2 pumpavimo sistema… Juokas juokais, bet Vakaruose jau dirbama ta linkme, ir tai ne iš fantastikos srities, nors jos efektyvumas ir kelia nemažai abejonių.

Pavyzdžiui, Švedija įsipareigojusi atominių elektrinių daugiau nestatyti. Švedai bando pratęsti senų branduolinių reaktorių naudojimą. Didžiojoje Britanijoje yra dokumentas (jį pats mačiau), kuriuo Europos Komisijos prašoma pritarimo atominių elektrinių darbą pratęsti iki 60 metų. Mes savo IAE uždarome jau nuo sausio 1 d. Ar nebuvo galima priimti politinio sprendimo, paremiant jį stipriu visuomenės balsu, pratęsti ir mūsų reaktorių darbą? Ypač jei būtume neskubėję vieni pirmųjų pritarti Lisabonos sutarčiai. Lenkai ir čekai neskubėjo ir todėl išsiderėjo savo valstybėms nemažai lengvatų.

Alternatyvūs energijos šaltiniai, pavyzdžiui, biokuras smarkiai konkuruoja su žemės ūkiu. Jeigu iš rapso labiau apsimokėtų aliejų spausti maistui, tai niekas iš jo negamintų biokuro. Arba brazilai iš savo cukranendrių gal daugiau pagamins ir parduos cukraus… Iš esmės visos ES šalys tuos atsinaujinančius energijos šaltinius subsidijuoja. Vienas kolega iš Vokietijos sakė, kad, kiek sukišta pinigų į vėjo turbinas, galėjome pastatyti keletą AE, kuriose visai neišskiriamas CO2 – pagrindinis degimo produktas, tai yra neteršiama atmosfera, taip mažinamas šiltnamio efektas. Biokuras brangina maisto produktus, todėl jis gali sudaryti tik nedidelę energijos šaltinių dalį.

Noriu paklausti, kuo dabar kaip mokslininkas domitės?

Valdoma termobranduoline sinteze, tokia, kokia vyksta Saulėje. Energijos galima gauti priverčiant jungtis lengvus atomus, pavyzdžiui, vandenilio. Bet ta reakcija vyksta esant aukštom temperatūrom, kokios pastebimos Saulėje. Žemėje tai padaryti sunku, bet, jei pavyktų tą procesą suvaldyti, mes turėtume neribotą energijos šaltinį. Malonu pažymėti, kad Lietuvos mokslininkai irgi dalyvauja kuriant šį „žvaigždės gabaliuką“ Žemėje.

Ačiū už pokalbį.