Kas sugriovė Sovietų Sąjungą?

Kai žmogus numiršta, iš pradžių rengiamos šermenys. Norėdamas tiksliau nusakyti, kas tai yra, suradau šv. Pijaus X-ojo kunigų brolijos Lietuvoje interneto svetainę (www.fsspx.lt), kurioje taip aprašomas šermenų organizavimas: „Velionis pašarvojamas namuose arba šarvojimo salėje. Į jo rankas įdedamas rožančius. Karsto galvūgalyje turi kabėti kryžius, prie karsto turi degti žvakės. Vyksta šermenys – budėjimas prie numirėlio iki išnešimo laidotuvėms, paprastai per visą naktį. Atėjus į šermenis, atsiklaupiama, sukalbami poteriai, giedamos giesmės, pareiškiama užuojauta velionio artimiesiems. Paprastai laidojama trečią dieną po mirties…“ Kur šia alegorija lenkiu?

Kone visą 1991-ųjų gruodį Rytų imperijos platybėse taip pat vyko šermenys: laidojo SSRS. Velionis – milžinas molinėmis kojomis – buvo pašarvotas gūdžioje Belovežo girioje, Viskulių kaime, kur dažnai pamedžioti ir palėbauti apsistodavo vietos nomenklatūra, aukšti partiniai pareigūnai iš Maskvos bei kaimyninių respublikų. Taigi, čia prieš 18 metų, 1991-ųjų gruodžio 8 d., buvo pasirašytas susitarimas, kuriame konstatuotas Sovietų Sąjungos suirimas ir skelbiama apie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) – regioninio buvusių sovietinių respublikų susivienijimo – sukūrimą. Kitaip dar Minsko susitarimu vadinamą dokumentą pasirašė tuomečiai Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos vadovai Stanislavas Šuškevičius, Borisas Jelcinas ir Leonidas Kravčiukas. Susitarimas trijų valstybių parlamentuose ratifikuotas gruodžio 10–12 d. Tai buvo vienas steigiamųjų NVS dokumentų, jį papildė 1991 m. gruodžio 21 d. pasirašytas Alma Atos protokolas: prie Sandraugos prisijungė dar aštuonios buvusios sovietinės respublikos.

Vienas iš trijų prie SSRS karsto stovėjęs tuometinis Baltarusijos lyderis Stanislavas Šuškevičius, prieš trejus metus apsilankęs Lietuvoje, interviu laikraščiui „Kauno diena“ taip kalbėjo apie šiuos šermenis: „Tuomet Beloveže buvo priimtas vienintelis protingas sprendimas, padėjęs neskausmingai, be kraujo praliejimo atsikratyti neefektyviu imperiniu dariniu, kurio reformavimas, kaip rodė aplinkybės, neduotų jokių teigiamų rezultatų. Tiesiog teko juo atsikratyti. Netgi jeigu tuomet Beloveže susitarimas dėl SSRS egzistavimo pabaigos nebūtų pasirašytas, jis vis tiek natūraliai būtų “prisirpęs” ir atsiradęs. Manau, gerai, kad būtent ten ir tuo metu ta sutartis buvo pasirašyta. Tai padėjo išvengti gausybės problemų, galimų įvairių konfliktų ir netgi pilietinio karo“.

S.Šuškevičius, vėliau tapęs įnirtingu A.Lukašenkos diktatūros kritiku, neteisus, kad nebuvo konfliktų po SSRS laidotuvių: juk ar iš džiaugsmo, ar iš sielvarto po jų vykstančiose vaišėse dažnai kyla nesutarimai ar net muštynės… Pavyzdžiui, 1993-ųjų spalį neramumai Maskvoje, kai B.Jelcinas įsakė atidengti ugnį į jam nepaklususios Aukščiausiosios Tarybos pastatą, vos neperaugo į pilietinį karą.

Bet geriau pasvarstykime, kas kaltas, gal tiksliau – kieno nuopelnas, kad SSRS žlugo?

Sąrašas gali būti ilgas. Įvairūs šaltiniai pateikia ilgą įvykių, politikos veikėjų, valstybių vadovų pavardžių virtinę. Pradėkime nuo Michailo Gorbačiovo, ko gero, svarbiausio Sovietų Sąjungos žlugimo iniciatoriaus, atėjimo į valdžią 1985 m.

1986 m. gruodžio 16 d. vyksta neramumai Alma Atoje, kuriuos sukėlė kazachams nepageidautino Maskvos statytinio atvykimas. Įsiliepsnoja Kalnų Karabacho konfliktas tarp azerbaidžaniečių ir armėnų. Tatarstanas pareiškia savo pretenzijas į ekonominį suverenitetą. Vyksta rusų ir totorių susidūrimas Kryme. Sovietinė armija panaudojama Tbilisyje, Baku, o netrukus – ir Vilniuje. 1990-ųjų sausį Nachičevanės autonominė respublika referendume pareiškė norą išeiti iš SSRS. Skelbiamos Baltijos šalių ir kitų buvusių sovietinių respublikų nepriklausomybės deklaracijos. 1991-ųjų rugpjūčio pučas Maskvoje. 1991-ųjų gruodį ukrainiečiai referendume balsuoja už nepriklausomybę. Tą patį mėnesį pasirašomas ir ratifikuojamas Belovežo susitarimas. Gruodžio 25 d. atsistatydina „perestroikos“ tėvas M.Gorbačiovas. Gruodžio 31-ąją SSRS nustoja egzistavusi, nors jos likvidavimo teisinės procedūros dar tęsis ilgai.

Kas dar? Rengiant SSRS laidotuves, be abejo, minima Lenkijos profesinė sąjunga „Solidarnosc“, demaskavusi supuvusią komunistinę sistemą. Italų „Corriere della Sera“ rašo, kad SSRS griūtis prasidėjo sulig profsąjungos susikūrimu 1980-ųjų rugsėjį ir išskiria jos įkūrėjo Lecho Walęsos bei lenkų kilmės popiežiaus Jono Pauliaus II (Karolio Vojtylos) nuopelnus. Jeigu užgriebtume dar ankstesnius įvykius, reiktų paminėti sovietinius pogromus Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, kurie įkalė pirmąsias vinis į SSRS karstą. Žinoma, politikos veikėjų sąraše pirmasis yra M.Gorbačiovas, kuris po to ne kartą apgailestavo dėl imperijos žlugimo. Savotišku santvarkos duobkasiu kai kas vadina ir Leonidą Brežnevą, kuriam šią gruodžio 19 d. būtų sukakę 103 m. Beje, 1958 m. kaip SSKP politbiuro narys, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, N.Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių ir net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, kad tais ekonominio atšilimo laikais aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“…

Jei jau prisiminėme tokių veikėjų vizitus, tai nepamirštamas buvo ir M.Gorbačiovo atvykimas į Vilnių 1990-ųjų sausio 11-14 d., likus vos dviems mėnesiams iki Nepriklausomybės paskelbimo ir metams iki tragiškų Sausio įvykių. Bet ne dėl pirmojo ir paskutiniojo SSRS prezidento (juo jis buvo išrinktas kovą) viešnagės tai primenu, o dėl jos metu įvykusio akibrokšto. Tuomet šilto ir šalto patyręs „Kuro aparatūros“ gamyklos darbininkas Zenius Lisauskas tiesiai šviesiai svečiui išrėžė, ką jis manąs apie SSRS ir lietuvių siekį tapti nepriklausomais. Neseniai, spalio 11-ąją, deja, mirusį Z.Lisauską taip pat galima įrašyti į SSRS griovėjus.

Kas dar? Žinoma, A.Sacharovas, kurio mirties 20-metį pažymėjome gruodžio 14 d., V.Landsbergis, kuris iki šiol perspėja dėl bandymų reanimuoti Sovietų Sąjungą, netgi buvęs JAV prezidentas R.Reaganas, pirmas prabilęs apie „blogio imperiją“… Bendrais bruožais SSRS šermenis padėjo surengti Šaltasis karas, sovietų pralaimėtas karas Afganistane, Berlyno sienos griūtis, užsitęsusi stagnacija, nuolatiniai nepritekliai, ekonominis nuosmukis, dar vadinamas „šlapios dešros“ sindromu, iš Vakarų sklindantys sotaus gyvenimo apžavai… Be abejo, lietuviškasis Sąjūdis, kitų kraštų Liaudies frontai.

Tegul sprendžia kiekvienas. Ir tegul paklausia savęs: ar dalyvavau šiose istorinėse šermenyse? Ar ilgiuosi SSRS?

Nes štai skaitau Latvijos rusakalbę interneto svetainę „Rilsoa“ („Rygos stilius“), kuri lieja krokodilo ašaras, savo skaitytojus graudindama nuostabaus, daugiainternacionalinio, taikaus, visko pertekusio gyvenimo Sovietų Sąjungoje trelėmis. Daug ką jos pavilioja, kaip tą Odisėją sirenų balsai. Todėl A.Sacharovo fondo pirmininkas, žymus rusų žmogaus teisių gynėjas Sergėjus Kovaliovas, išklausęs prezidento D.Medvedevo kalbą apie modernizuojamą Rusiją, pareiškė: „Sakoma, kad mes jau ne Sovietų Sąjungoje. Man atrodo, mes gyvename modernizuotoje SSRS, kai, siekiant nuolankumo ir paklusnumo, dar naudojami GULAG‘ai…“

delfi_logo