Vladimiras Putinas: 10 metų vienvaldystės

putinasSu Vladimiru Putinu pasaulis susipažino lygiai prieš 10 metų. Tada jam, naujai paskirtam Rusijos Vyriausybės vadovui, tebuvo 47-ri. Nedidelio ūgio, kresnas, sportiško kūno sudėjimo, siaurų skvarbių seklio akių, sausai besišypsantis, kai reikia, galantiškas, kai reikia – griežtas ir diskretiškas.

Dar keletas visiems žinomų biografijos detalių: išsilavinimas – teisininkas, 2 m. mokėsi KGB aukštojoje partinėje mokykloje Maskvoje, 5 m. tarnavo Drezdene (buvusi VDR) užsienio žvalgybos karininku, dvejus metus dirbo Rusijos FST vadovu. 1999 m. rugpjūčio 9 d. paskirtas Ministrų Pirmininku, pasitraukus B.Jelcinui nuo 2000-ųjų pradžios du kartus užėmė valstybės vadovo postą. Negalėdamas jo užimti trečią kartą, pernai gegužę V.Putinas susikeitė vietomis su 13 metų jaunesniu Dmitrijum Medvedevu – taip pat gimusiu ir mokslus ėjusiu Sankt Peterburge, taip pat teisininku, taip pat buvusiu Leningrado miesto tarybos pirmininko A.Sobčiako patarėju. Natūralu, kad jų keliai mieste prie Nevos susikirto, todėl dabartinis prezidentas V.Putiną pasididžiuodamas vadina savo mokytoju. Matyt, taip jau Dievas davė (buvę uolūs komunistinio režimo tarnautojai dėl akių dažnai pasuka į cerkvę), kad netgi jų gimimo dienos greta viena kitos…

Nors palikti šalies vadovo vietą V.Putiną privertė Konstitucija, tačiau buvo sudarytas įspūdis, kad jis kilniaširdiškai perdavė valdžią jaunesniam, energingesniam ir, ko gero, intelektualesniam žemiečiui. Bet – tik įspūdis, kuriuo eiliniai rusai linkę tikėti. Analitikai vieningai sutaria, kad V.Putinas tik laikinai paliko postą, ir abu politikai jau neslepia, kad dalyvaus 2012 m. prezidento rinkimuose. Rokiruotė pasikartos. Tikėtina, kad V.Putinas vėl bus išrinktas prezidentu, o D.Medvedevas pasitrauks jei ne į premjerus, tai į pelningą kokio „Gazpromo“ vadovo kėdę… Pagyvensim – pamatysim, juo labiau, kad ekonominė suirutė daug ką verčia keistis, ir tokiu metu valdžios struktūros įgauna didesnį pagreitį.

Apžvalgininkai sutaria, kad per tuos 10 metų V.Putinas arba turėjo visus aukščiausio Rusijos pareigūno įgaliojimus, arba būdamas šešėlyje lėmė pagrindinius ekonominius ir politinius sprendimus. Kvėpuodamas į pakaušį D.Medvedevui, per šiuos pusantrų metų faktiškai jis valdė Rusiją. Kai praėjusių metų kovą vyko Rusijos prezidento rinkimai, daugelis valdžios pasikeitimą interpretavo kaip galimybę įsigalėti demokratiškesnei visuomenei. Tačiau iš esmės niekas nepasikeitė. Lūkesčiai, kad jaunesnis, intelektualesnis D.Medvedevas pradės liberalizavimo erą, nepasiteisino. V.Putino mokinys uoliai kartojo tiek savo mokytojo retoriką, tiek jo veiksmus.

V.Putinas pradėjo naują karą Čečėnijoje. D.Medvedevas pernai įvykdė agresiją prieš suverenią Gruziją. Vienas iš jų mėgino jėga užgniaužti čečėnų separatizmo bandymus, kitas tas separatines nuotaikas skatino, gindamas ir toleruodamas Abchazijos bei Pietų Osetijos atsiskyrimą nuo Gruzijos. Naujasis ir jaunasis prezidentas niekuo nesiskyrė nuo pirmtako, darydamas spaudimą „spalvotųjų“ revoliucijų metų teisėtai išrinktai valdžiai Gruzijoje ir Ukrainoje. Iš Maskvos tęsiasi atviras M.Saakašvilio ir V.Juščenkos režimų šantažas, grasinama nacionaliniais kataklizmais, teritoriniu susiskaldymu ir valstybės iširimu.

Kaip ir V.Putinui, D.Medvedevui nepatinka posovietinių šalių orientacija į Europos struktūras, ypač NATO. Toliau Maskvos agresyvi retorika skamba dėl Aljanso plėtros į Rytus. Tam tikri 2009-ųjų pradžioje pasirodę susitaikymo su Vakarais ženklais daugiau susiję ne su Kremliaus pozicija, o su didžiuliais pasikeitimais tarptautinėje arenoje. Sausį pradėjęs eiti JAV prezidento pareigas juodaodis ir vos ne D.Medvedevo vienmetis Barackas Obama tučtuojau pasiūlė paspausti santykių su Rusija „perkrovimo“ mygtuką.

Silpna žalia šviesa užsidegė. Viltį teikia derybos dėl atnaujintos Strateginės branduolinės ginkluotės sumažinimo sutarties, kuri gali būti pasirašyta jau gruodį. JAV pakeitė priešraketinio skydo elementų dislokavimo Čekijoje ir Lenkijoje strategiją, kad Maskvoje vertinama kaip didelė nuolaida. Sunkus dialogas dėl Irano branduolinės programos juda į priekį, ir Vašingtonas sulaukia tegul ir menko Maskvos pritarimo bendradarbiauti pažabojant Teherano apetitą. Šviesa tunelio gale žybsi ir santykiuose su NATO: Rusija sutiko suteikti savo karines bazes Vidurio Azijoje Aljanso tranzitui į Afganistaną.

Kas toliau? Paklauskime taip: ar V.Putino doktrina – vykdyti agresyvią politinę ir ekonominę Vakarų sulaikymo politiką – bus tęsiama? Maskva priversta ieškoti kompromisų, nes neturi išeities: be jų Rusijos ekonomika ima dūsti, investicijos sekti, o turtingais energijos ištekliais tampa vis sunkiau manipuliuoti. Pragmatinė Kremliaus užsienio politika dabar reiškia ne tik spaudimą Vakarams panaudojant dujas ir naftą, bet ir lankstesnę poziciją įvairiais tarptautinių santykių aspektais. Gali būti, kad kada nors šie kompromisai bus naudojami ir Rusijos vidaus politikoje.

Taigi, ar pasiteisino V.Putino dešimtmetis valdžioje? Socialinių politinių tyrimų centras „Levada-centr“ atliko reprezentacinę apklausą 46 šalies regionuose. 63 proc. apklaustųjų pritarė, kad valdžios sutelkimas V.Putino rankose davė naudą valstybei. Pakilo gyvenimo lygis, išaugo atlyginimai ir pensijos. Bet palyginus su B.Jelcino valdymo laikotarpiu, išaugo atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų. Ekonominė krizė nors nedaug, bet vis tiek sumažino V.Putino reitingus. Kaip „Laisvės radijui“ sakė šio centro socialinių politinių tyrimo skyriaus vedėjas Borisas Dubinas, rusai iš inercijos vis dar įsitikinę, kad valdžios koncentracija vienose rankose duoda naudą Rusijai, bet apskritai konkrečių darbų V.Putinas atliko nedaug, o, palyginus su jo prieš 10 metų, daugelis pažadų neįgyvendinta.

Pasak B.Dubino, V.Putino reitingai – tai nusivylimo išdava. Rusai neturi kuo tikėti, o carą turėti reikia. Jie netiki ir nepasitiki valdžios institutais, teismais, net rinkimams, todėl lieka viena optimali figūra, kuria iš inercijos pasitikima – tai Vladimiras Putinas. Na, dar jo mokinys Dmitrijus Medvedevas, iš kurio daug nepareikalausi, kuris po kelerių metų galbūt nueis nuo scenos, o jis, vienintelis, patikimas, tikras valstybininkas, tegul lieka ilgiems dešimtmečiams…

Tai kaip inertiškos tautos užkeikimas artėjantiems 2012-iems rinkimų metams. O kuo čia dėta demokratija? – gūžčioja pečiais eiliniai rusai. Ir jie teisūs. Nes jos nebuvo, nėra, ji Rusijoje nereikalinga.

Apžvalga

2 Comments

  1. Karvė

    Gėjais lietuviai nepasitiki tradiciškai…

  2. Karvė

    O jei rimtai, tai tik parodo, kad yra tautų daug labiau atsipalaidavusių nei mūsiškė…

Comments are closed.