Berlyno sienos griūtis, kurios 20-metį pažymime, kelia tris klausimus, į kuriuos kol kas aiškių atsakymų nėra. Pirmas – kas įsakė ją pastatyti? Antras – kodėl ji sugriuvo arba kas ją nuvertė? Trečias – ar iš tikrųjų jos nebėra, bent jau mūsų galvose.

Kas įsakė pastatyti sieną?

Kaip žinome, pagal 1945 m. vykusios Jaltos konferencijos nutarimus pralaimėjusi Vokietija buvo padalinta į keturias okupacines zonas, kurias valdė sovietai, amerikiečiai, britai ir prancūzai. Trečiojo Reicho sostinė Berlynas, nors iš visų pusių apsuptas sovietų zonos, – taip pat. Iš Berlyno į Vakarų Vokietiją vedė tik siauras griežtai kontroliuojamas susisiekimo koridorius.

Bet, kaip teigia istorikai, didžiojo komunistinio projekto – Berlyno sienos – likimą greičiausiai lėmė dar 1942 m. per Stalingrado gynybą vykęs nuo nacių persekiojimo 1937 m į Maskvą. emigravusio Vokietijos komunistų lyderio, vieno iš Kominterno veikėjų ir Reichstago narių Walterio Ulbrechto bei J.Stalino bendraminčio Nikitos Chruščiovo susitikimas. Įsitikinę komunistai, nors iš priešiškų stovyklų, tuomet kovėsi vienoje pusėje: angliakasio iš Ukrainos sūnus organizavo miesto gynybą nuo 6-osios vokiečių armijos, o nacių persekiotas išeivis iš Vokietijos (beje, pagal profesiją dailidė) per garsiakalbį ragino vokiečių Vermachto kareivius pareiti kiton fronto pusėn. 1943 m. žiemą jis su savo bendraminčiais emigrantais nusiaubtose Stalingrado gatvėse surengė propagandinį paradą, bet už šį sumanymą dešinioji J.Stalino ranka Lavrentijus Berija jo nepaglostė ir W.Ulbrechtą pavadino „didžiausiu idiotu, kokio dar nebuvau sutikęs“.

Tai štai, kaip rašė „Der Spiegel“, nors N.Chruščiovas ir W.Ulbrechtas vienas kito nemėgo, karo ir pokario metu jie tapo sąjungininkais. Grįžęs į sovietų užimtos Vokietijos zoną, jis tapo „Stasi“ vadovu, o po to – visos Rytų Vokietijos lyderiu. Teigiama, kad apie masinius pabėgimus iš Rytų į Vakarų Vokietiją ir priemones jiems užkirsti (su perbėgėliais išvyko ir geriausi specialistai), rimtas pokalbis tarp N.Chruščiovo ir W.Ulbrechto įvyko 1961-ųjų rugpjūčio 1 d. Berlyno sienos statybos idėjos autoriumi buvo N.Chruščiovas, kuris vis dėl to palaužė VDR lyderį rugpjūčio 13 d. pradėti statyti 165,7 km ilgio spygliuota viela apraizgytą sieną. Vokiečius jis siūlė įtikinti, kad siena statoma siekiant apsisaugoti nuo Vakarų Vokietijos šnipų. Taip iš esmės buvo užtvenkta nesulaikoma bėglių į Vakarus upė: vien tik per 1960 m. liniją kirto 200 tūkst. VDR gyventojų, patyrusių tuščias parduotuvių lentynas ir slaptosios policijos „Stasi“ persekiojimus.

Kas nuvertė Berlyno sieną?

Atsakymas ir į šį klausimą nevienareikšmis. Šiuos nuopelnus savinasi ir Rytai, ir Vakarai. SSRS „perestroikos“ tėvas 78-rių sulaukęs Michailas Gorbačiovas tvirtina, kad tai jis nepasidavė „griežtos rankos“ šalininkų raginimams numalšinti Rytų Europoje vieną po kitos kilusias protestų bangas. Jei Kremlius būtų jėga pasipriešinęs Berlyno sieną nuversti atėjusioms minioms, galėjęs kilti Trečiasis pasaulinis karas, interneto svetainei „The Moscow Times“ teigia paskutinis sovietinis lyderis. Mat, M.Gorbačiovas galėjęs panaudoti beveik pusę milijono Rytų Vokietijoje dislokuotų sovietinių karių, tačiau to sąmoningai nedaręs. (Įdomu, kodėl jis tarytum nepastebėjo Sausio 13-osios žudynių Vilniuje?). Berlyno sienos griuvimas, anot jo, buvo paskutinė vinis į Šaltojo karo ir SSRS karstą.

Už Atlanto mano kitaip. Čia mėgstama prisiminti Ronaldo Reagano raginimą: „Misteri Gorbačiovai, sulaužykite šią sieną!“. Tai kas, kad ši frazė garsiojoje R.Reagano kalboje buvo paleista likus dvejiems metams iki istorinio Berlyno įvykio, vis tiek JAV iki šiol mano, kad tai jos pastūmėjo SSRS ir Rytų Europą į didžiąsias permainas ir vokiečių tautos susijungimą. Tai Amerika pasiūlė savo Marshallo planą atgaivinti karo nuniokotų 15 Europos šalių, paskui ir Vokietijos ekonomiką (SSRS ir kai kurios Šiaurės Europos valstybės jos atsisakė). Tai Vašingtonas su tais 20 mlrd. dolerių, „branduolinio sulaikymo“ doktrina ir nenuilstama kova už taiką visame pasaulyje, kaip šiek tiek ironizuoja „The New York Times“, padarė galą Šaltajam karui. Bet kodėl amerikiečiai taip nori užsirašyti sau šią pergalę, kuri tiesiai juos atvedė į karą Irake? – retoriškai klausia dienraštis.

Tik ką viešėdama Vašingtone, Vokietijos kanclerė Angela Merkel buvo perdėtai mandagi. Kalbėdama Kongrese (tai buvo pirmoji šios šalies vyriausybės vadovo kalba Amerikos parlamente nuo 1957 m.), ji neišlaikė ir pareiškė, kad „Berlyno siena griuvo Jungtinių Valstijų dėka“. Žinoma, už juos kanclerė susilaukė griausmingų plojimų. Detalizuodama savo padėką, ji išreiškė dėkingumą Johnui Kennedy už jo prakilnius žodžius „Aš esu berlynietis“, R.Reaganui už raginimą M.Gorbačiovui nuversti Berlyno sieną ir George‘ui Bushui vyresniajam, kuris prieš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir SSRS valią pritarė Helmuto Kohlio dviejų Vokietijų susijungimo idėjai.

Bet A.Merkel nė žodžiu apie Berlyno sieną neužsiminė pokalbyje su Baracku Obama. Kodėl? Ogi todėl, rašo JAV leidžiamas „National Review“, kad šis dalyvavimą Berlyno sienos kritimo 20-mečio iškilmėse iškeitė į vizitą po Azijos šalis. Per metus aplankęs daugiausia – net 16 – šalių, JAV vadovas parodė abejingumą laisvės triumfo simboliui – Berlynui, kritiškai pastebi žurnalas.

Ar galima tuomet kalbėti apie kažkokią ypatingą Amerikos misiją pokarinėje Europoje? Teisus buvo M.Gorbačiovas, laikraščiui „Daily Mail“ teigęs, kad JAV serga „triumfalizmo kompleksu“ ir jai pačiai reikalinga „perestroika“…

O gal Berlyno siena tebėra?

Taip, ji tebestūkso, tiktai supriešintų ir anų laikų pasiilgusių žmonių galvose. „OSTalgija“ – tokį terminą surado Vakarų apžvalgininkai, apsilankę šių dienų suvienytoje, bet ne vieningoje Vokietijoje. Plyšys tarp rytų ir vakarų vokiečių tapo tikra praraja, daro išvadą laikraščio „Berliner Zeitung“ atliktos apklausos organizatoriai.

49 proc. apklaustųjų buvusios VDR gyventojų mano, kad prieš 20 metų jie gyveno „gana neblogai“, o 8 proc. įsitikinę, kad apskritai „socializmas – kur kas geriau“. Kitos apklausos, kurią surengė visuomeninis judėjimas „Tautos solidarumas“, duomenimis net 60 proc. Rytų Vokietijos gyventojų nemano, kad jie geriau gyveno anais laikais, tačiau gerai nesijaučia ir šiandien. Net 23 proc. žmonių teigė, kad susijungusioje Vokietijoje jų gyvenimas pablogėjo.

Suprantama, laikas daug kam ištrina spygliuotas vielas, per sieną leidžiamą aukštos įtampos elektrą, neutralią, tarytum ne vokiečių zoną prie Brandenburgo vartų, sargybos bokštelius su snaiperiais, daugiau kaip 1200 žuvusiųjų, mėginusių pabėgti iš Rytų Vokietijos. Dabartinis jaunimas apskritai neįsivaizduoja, ką simbolizavo Berlyno siena, nebent spėlioja, pasižiūrėję garsų filmą „Good Bye, Lenin“, rašo šveicarų „Tribune de Geneve“.

Kitiems gi, mačiusiems tą euforišką perėjos „Checkpoint Charlie“ šturmą vėlyvą lapkričio 9-osios vakarą, skaldžiusiems betono sieną ir apsiglėbusiems su laukusiais vakariečiais, niekada neišblės iš atminties monumentalus tautos susijungimo įspūdis. Bet paprastai euforija atsimuša į niūrią kasdienybę. Skurdesnius savo Rytų brolius vakarų vokiečiai priėmė ne tik išskėstomis rankomis, bet ir kupini įtarimų, kad jie juos nuskurdins, kad jie nemėgsta dirbti, laukia valstybės išlaikymo ir pan. Nors federalinė valdžia buvusios VDR miestams kasmet skiria 120 mlrd. eurų, Rytų vokiečiai tebemano, kad jie nė kiek neskolingi savo broliams. Berlyne vakarų vokiečių nemėgsta. Pastarieji sako: Berlyno sieną jie nugriovė vien todėl, kad parduotuvėse turėtų bananų, o šiaip rytiečiai buvo patenkinti E. Honeckerio valdžia…

Pažvelgus dar plačiau, Berlyno sienos griuvimas tik formaliai panaikino dviejų stovyklų skiriamąją liniją. Šaltasis karas įsisiūbuoja su nauja jėga ir naujomis grimasomis. Europa išraižyta tokiomis nesantaikos ir konfliktų sienomis, kad vargu ar besurasi regioną, kuris gyventų taikiai ir turtingai. Nuo Balkanų iki Kaukazo, nuo Rusijos iki britų salų žiebiasi etniniai, ekonominiai, politiniai nesantaikos židiniai.

Teisus, nors ir naivus M. Gorbačiovas, laikraščiui „The Moscow Times“ pasakęs: „Berlyno sienos pamoka ta, kad nereikia dar kartą dalinti pasaulio, nes mes turime gyventi Europos name taikiai su visomis jo durimis ir langais“.