Praėjo keliolika dienų po to, kai Armėnija ir Turkija vėlų spalio 10-osios vakarą Ciuriche pasirašė istorinį susitarimą užmegzti diplomatinius santykius ir atidaryti sieną tarp valstybių. Jau šį ketvirtadienį, spalio 22 d., abiejų šalių užsienio reikalų ministrai susirinko į Baku prasidėjusį Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (JJEBO) tarybos posėdį. Prieš dešimt metų įkurta JJEBO vienija 12 regiono valstybių, iš kurių tik keletas, pavyzdžiui, Armėnija, neprieina prie jūros. Joje pirmininkauja Azerbaidžanas, tačiau spalio pabaigoje jo įgaliojimai baigiasi. Nereikia nė pabrėžti, kaip svarbu Jerevanui įkelti koją į tokias struktūras, kurios atveria geresnes galimybes integruotis į ES, o kartu išsiveržti iš Rusijos orbitos.

Taigi, kelias į susitarimą buvo ilgas ir nelengvas. Turkija niekada nepripažino 1915 m. išžudžiusi, įvairiais duomenimis, nuo kelių šimtų tūkstančių iki pusantro milijono armėnų. 1993 m. siena tarp šalių buvo uždaryta ryšium su tada vykusiu Kalnų Karabacho konfliktu, tačiau įdomu tai, kad Ankara viena pirmųjų 1991 m. pripažino Armėnijos nepriklausomybę.

Pernai „Geopolitika“ rašė (http://www.geopolitika.lt/?artc=2663), kad diplomatinių santykių atnaujinimą paspartino Rusijos rugpjūčio karas Gruzijoje. Abiejų šalių lyderiai ėmė ieškoti kontakto galimybių. Valstybių prezidentai nesiryžo demonstruoti viešo suinteresuotumo derybomis, tad kaip dingstį joms pasirinko kitą gana įdomų būdą – pasaulio futbolo čempionato atrankines rungtynes Jerevane. Kaip pažymėjo apžvalgininkas Valentinas Mitė minėtame straipsnyje, jos leido dviejų šalių vadovams ne tik susitikti prie derybų stalo, bet ir dar pusantros valandos praleisti kartu stebint rungtynes. Buvo galima suprasti eilinių armėnų futbolo gerbėjų jose per kraštus besiliejančias emocijas. Prieš pat rungtynes grupė jaunų armėnų susirinko prie paminklo genocido aukoms atminti. Kaip jie sakė žurnalistams, mitingo tikslas buvo parodyti, kad ir jaunoji armėnų karta negali atleisti to, kas įvyko tarp turkų ir armėnų beveik prieš šimtą metų. Turkijos prezidento Abdullah Gulo, kuris tapo pirmuoju Armėnijoje apsilankiusiu Turkijos valstybės vadovu, atvykimas į Jerevano futbolo stadioną buvo pasitiktas švilpimu ir pasipiktinimo šūksniais, bet rimtesnių incidentų neįvyko. A. Gulas rungtynes, kurias 2:0 laimėjo Turkijos komanda, stebėjo iš specialiai įrengtos neperšaunamo stiklo ložės. Armėnijos prezidentas buvo pakviestas stebėti atsakomųjų rungtynių į Turkiją.

Tačiau pirmąsias dvišales derybas Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas ir Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas, siekdami užbaigti dešimtmečius trunkantį priešiškumą, surengė šių metų sausį Pasaulio ekonomikos forume Davose. Armėnijos prezidentūros pranešime spaudai buvo pabrėžiama, kad „prezidentas Sargsianas ir premjeras Erdoganas savo pirmąjį susitikimą laiko pozityviu ir pavedė abiejų šalių užsienio reikalų ministrams dėti papildomas pastangas santykiams normalizuoti“.

Naktinis susitarimas buvo pasirašytas ne be didžiulių JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton pastangų. Tą šeštadienio popietę Ciuriche, kaip rašo „The Washigton Post“, lyjant lietui ji sėdėjo savo juodame BMW ir vienu telefonu beveik valandą kalbėjosi su Armėnijos užsienio reikalų ministru Edvardu Nalbandianu, o kitu – su Turkijos kolega Ahmetu Dovutoglu (apskritai šiemet ji net 29 kartus skambino abiejų valstybių ministrams). Susitarimo pasirašymas Ciuricho universitete buvo numatytas 17 val., tačiau H. Clinton sužinojo, kad armėnai protestuoja prieš šiai ceremonijai parengtą turkų pareiškimą. Prireikė dar kelių valandų derybų, kuriose dalyvavo ir Rusijos diplomatinės tarnybos vadovas Sergejus Lavrovas. Kompromisas buvo rastas: nei turkai, nei armėnai jokių pareiškimų neskaitė. Armėnijos prezidentas nuolat šypsojosi, o Turkijos vadovo veidas buvo marmurinis, rašo „The Washington Post“. Šis dramatiškas įvykis tapo beveik 100 metų tvyrojusio abiejų šalių įtarumo ir nuolatinių kaltinimų vienos kitai simboliu, bet jis nereiškė, kad tokia atmosfera bemat išsisklaidys. Abi šalys žino, kad susitarimą dar reikės ratifikuoti jų parlamentuose, o tai vėlgi kankinanti procedūra.

Be to, kad santykių atnaujinimas naudingas tiek musulmoniškai Turkijai, tiek krikščioniškai Armėnijai, apžvalgininkai tvirtina, kad šis susitarimas paskatins santarvei toli nuo regiono esančias šalis. JAV Kongreso narys demokratas nuo Kalifornijos valstijos Adamas Schiffas, kuris parlamente ir sumanė rezoliuciją dėl armėnų genocido, pareiškė: „Jeigu Turkija normalizuos santykius su Armėnija ir nutrauks šios sausumos šalies blokadą, tai kartu ji žengs pozityvų žingsnį visame regione.“ Manoma, kad tai pajudins iš mirties taško Kalnų Karabacho problemą. Baku ir Jerevano konfliktas dėl šio anklavo tęsiasi jau antrą dešimtmetį, ir per susirėmimus čia jau žuvo apie 30 tūkstančių žmonių. Susitarimas galbūt padarys teigiamą įtaką situacijai regione, o tai naudinga tiek JAV, tiek Rusijai.

Bet kol kas į nuoseklias derybas šiuo klausimu nepanašu. Apskritai Azerbaidžanas remia Turkiją, bet šįkart Baku susinervino. Pasirašius susitarimą Azerbaidžano prezidentas ir ginkluotųjų pajėgų vadas Ilhamas Alijevas įsakė kariuomenei nemažinti parengties lygio, nes „reikia būti pasirengusiems bet kuriuo metu grąžinti savo žemes“. Nepatenkintas susitarimu Baku surado kitą progą prikišti ir Turkijai. Azerbaidžanas pareiškė protestą prieš vienašališką Turkijos prezidento Bagdade pasirašytą susitarimą dėl dujotiekio „Nabucco“ atšakos iš Irako į Turkiją tiesimo (juo per metus tekėtų 8 mlrd. kubinių metrų dujų).

Žinoma, Turkija vaidina svarbesnį ekonominį ir geopolitinį vaidmenį negu Armėnija. Jerevane leidžiamas laikraštis „Iravunk de facto“ analizuoja Ankaros įsitvirtinimo Pietų Kaukaze ir Vidurio Azijoje mastus. 2007 m. šių regionų valstybėms Turkija skyrė pusantro milijardo dolerių paskolų, o visų ekonominių projektų vertė sudarė 4,5 milijardo. Šiose šalyse labai aktyvi Turkijos tarptautinės plėtros agentūra ir net Kultūros ir meno centras. Neturinti išėjimo prie jūros Armėnija tokių investicinių galimybių gali tik pavydėti: jos bendrasis BVP už Turkijos mažesnis apie 40 kartų, o vienam žmogui jo tenka dukart mažiau.

Jerevano taktika – proteguoti Ankarą į ES. Armėnijos vadovai neslepia, kad jie norėtų, jog Turkija prisijungtų prie Europos Sąjungos. „Europos ekspertai pažymi, kad Turkija jau įvykdė 30 proc. įsipareigojimų, duotų ES. Mes labai suinteresuoti, kad Turkija įvykdytų ir likusius 70 procentų. Tai reiškia, kad norėtume turėti kaimynę, priklausančią ES“, – atvirai žurnalistams kalbėjo Armėnijos užsienio reikalų ministras.

Negana to, Turkija yra NATO narė, bet apie tai Jerevanas kol kas tyli. Kad be reikalo neerzintų kitų sąjungininkų.