Diskusijos, prasidėjusios pažymint Molotovo – Ribbentropo pakto 70-metį, netyla ir tampa vis poliariškesnės. Tašką šiems ginčams bent jau mūsų šalyje turėjo padėti Prezidentė Dalia Grybauskaitė, rugsėjo pabaigoje jai būdinga maniera tvirtai pareiškusi, kad visokiais istorijos vertinimais, kompensacijų už okupacijos padarytą žalą reikalavimais nereikia erzinti Rusijos. Rugsėjo 30-ąją susitikusi su Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovais ji tvirtino, kad „atėjo laikas atsisakyti aštrios retorikos, o santykius su Rusija grįsti abipuse pagarba ir pragmatiniais interesais“. Anksčiau valstybės vadovė teigė, kad užtenka žvalgytis į praeitį, nes reikia žvelgti pirmyn…Tačiau diskusijų vežimas pasišokčiodamas rieda toliau.

Pastaruoju metu įvyko bent trys konferencijos, kuriose paliesti daugiau kaip pusšimčio metų istorijos vingiai. Niekaip netyla rugsėjo pabaigoje Vilniuje vykusios diskusijos, kurioje dalyvavo beveik vien Rusijos istorikai, atgarsiai.

Kremliui ištikimas portalas Regnum.ru, žinoma, pasidžiaugė, kad konferencijoje vienareikšmiai skambėjo Maskvos pozicija, jog „Molotovo – Ribbentropo paktas nenumatė Lietuvos okupacijos, tuo tarpu fašizmas yra didesnis blogis negu komunizmas, jog SSRS išgelbėjo žydus ir kitas tautas nuo visiško sunaikinimo, jog Lietuvos partizanai patys žudė niekuo nekaltus žmones“ ir t.t. Rusijos žiniasklaida skelbė, kad konferenciją organizavo II pasaulinio karo dalyvių organizacija, partija „Frontas“ su A.Paleckiu priešakyje ir Lietuvos socialistų partija, kurios vienas iš įkūrėjų Mindaugas Stakvilevičius, matyt, iki šiol remiasi Mykolo Burokevičiaus marksistiniais priesakais.

Kaip sakoma, su jais viskas aišku, o štai A.Paleckio istorinius samprotavimus verta pacituoti. Žurnalistams jis teigęs taip: „Gerai, kad mes nėjome su vokiečiais, nes jie nešė Buchenvaldo, kitų tautų naikinimo strategiją, o pasaulis tuomet skilo į dvi puses – antikomunistinę ir antifašistinę. Manau, kad gerai, jog Lietuva nepasidavė Vokietijos spaudimui, nes po karo Lietuva būtų atsidūrusi Niurnbergo tribunole…“

Kiek vėliau į diskusiją įsijungė ir istorikas Česlovas Laurinavičius, kuris nemato nieko blogo, kai SSRS okupavo Lietuvą, bet užtai gražino Vilnių. 1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir SSRS sutartis dėl savitarpio pagalbos. Jos pagrindu Lietuvai iš Lenkijos gražinta sostinė, o Lietuvai įstojus į SSRS sudėtį ir prasidėjus II pasauliniam karui, ji nebuvo vėl atimta. Ar už tai reikia dėkoti J.Stalinui? – klausia istorikas ir panyra į filosofinius išvedžiojimus, kad dėkingumas yra sąlyginė sąvoka, greičiau verta dėkoti demokratinių idėjų sklaidai Europoje, kurių nei A.Hitleris, nei J.Stalinas negalėjo ignoruoti….

Konferencija Vilniuje, kuri turbūt ir buvo pašvęsta kilniam jo gražinimo Lietuvai 70-mečiui, beveik nesulaukė kritiškų vertinimų, išskyrus keleto kitų istorikų, Seimo narių ir, žinoma, V.Landsbergio karčių žodžių. Pagrindiniai valstybės institutai, matyt, nenorėdami erzinti Rusijos, nematė reikalo praverti burną…

Maždaug prieš savaitė Pskove taip pat buvo surengta konferencija, kurioje buvo kalbama apie II pasaulinio karo pradžios atmosferą Europoje. Pernu mieste leidžiamas estų laikraštis „Postimees“ rašo, kad ši diskusija taip pat parodė, kad tarp Baltijos šalių ir Rusijos istorijos traktavimo žiojėja gili praraja. Rusų istorikai iš esmės grįžo į sovietinį faktų traktavimą, tvirtindami, kad nacistinė Vokietija įstūmė SSRS į kampą, kad jau neliko nieko kito, kaip pasirašyti su ja nepuolimo sutartį, kurią išdavikas Berlynas paskui sulaužė.

Tiesa, šioje diskusijoje Baltijos šalių, Lenkijos ir net Baltarusijos mokslininkai kalbėjo kita kalba. Jie iš esmės sulygino nusikalstamus A.Hitlerio ir J.Stalino režimus. Baltarusių mokslininkai parodė karo laikų laikraščio nuotrauką: nušiurusia sovietine karine uniforma apsirengęs karys gatvėje šnekučiuojasi su skrybėlėtu piliečiu, o apačioje užrašas: „Žmogus su bulatu išlaisvino žmogų su kaklaraiščiu“. Tokios propagandos netrūko ir konferencijoje, rašo estų dienraštis.

Ryškiausia žvaigždė – rusų istorikas Aleksandras Diukovas, kuris kartu yra ir keistos įstaigos – Rusijos istorinės atminties fondo – vadovas. Tai jis nesusilaikė nepareiškęs, kad jokių tūkstančių deportuotų gyvuliniuose vagonuose nebuvo, kad tai pramanas…

Renginys Pskove buvo pavadintas taip pat įdomiai: „Rusijos ir Vokietijos nepuolimo sutartis: būtinas kompromisas ar ilgalaikė strategija?“ Vadinasi, klausia „Postimees“, Molotovo – Ribbentropo paktas veikia ir šiandien? Ir apskritai – kas pralaimėjo karą?

Riebiu tašku šioms vienpusėms diskusijoms galėjo būti prieš keletą dienų Europos Parlamente vykusi konferencija, skirta II pasauliniam karui ir nusikalstamam paktui. Pasakodama apie konferenciją Rusijos žiniasklaida pastebi, kad ginčai ten vyko į vienus vartus. Lenkijos naujienų agentūra PAP citavo EP vadovo Jerzy Buzeko žodžius apie šio pakto Rytų Europos tautoms atneštas baisias nelaimes. Lenkija buvo padalinta tarp Vokietijos ir SSRS, Suomija neteko 10 proc. savo teritorijos ir 12 proc. gyventojų, Rytų ir Šiaurės Rumunija, taip pat trys Baltijos šalys buvo prijungtos prie Sovietų Sąjungos. Apie 700 tūkstančių lietuvių, latvių ir estų iš 7 mln. gyventojų buvo deportuota. Lenkijoje buvo ištremta pusantro milijono žmonių, 760 tūkst. žuvo, tarp jų – daug vaikų… Tokia ir dar didesnė Molotovo – Ribbentropo pakto kaina.

Rusijos naujienų agentūra „Regnum Novosti“ negali nutylėti Lietuvos parlamento vadovės Irenos Degutienės pranešimo šioje konferencijoje (o „EUobserver.com“ apžvalgos autorius Andrew Rettmanas rašo, kad politikė yra Latvijos parlamento pirmininkė). Seimo pirmininkė pakvietė sulyginti nacizmą ir stalinizmą. Ji pabrėžė, kad tik taip galima sukurti ES savitumą ir užkirsti kelią panašiems recidyvams ateityje. Agentūra taip pat primena, kad Lietuva vienintelė ES šalis, kuri pagal 2000-aisiais priimtą įstatymą oficialiai kelia finansinių pretenzijų Rusijai klausimą. Už okupacijos žalos padarytą žalą Vilnius nori gauti 80 mlrd. litų kompensaciją. Lietuvos Seimas rugsėjo 29 d. pirmu skaitymu priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kurios numato baudžiamąją atsakomybę už sovietinės okupacijos neigimą.

Gali būti, kad, kaip rašė estų apžvalgininkas, Molotovo – Ribbentropo paktas veikia ir šiandien. Bavarijoje leidžiamas „Sudeutsche Zeitung“ pateikia pavyzdžių. Kai prieš dvejus metus iš Talino centro buvo iškeltas paminklas sovietiniams kariams „išvaduotojams, buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis stojo Rusijos pusėn. Taip jo lūpomis prakalbo vermachto kareivio sūnus, kuris norėjo pamokyti nacizmo ir stalinizmo aukas.

Galima priminti ir Lenkijos užsienio reikalų ministro Radecko Sikorskio 2006 m. pasakytus žodžius apie Baltijos dugnu tiesiamą dujotiekį iš Rusijos į Vokietiją. „Šis projektas parengtas pagal Molotovo – Ribbentropo pakto tradicijas“, sakė jis. Kitaip tariant, dabar tokie suokalbiai nereiškia tiesioginės karinės agresijos, bet pridengiami ekonominės naudos širma, pragmatinės politikos šūkiais.

Prieš 14 mėnesių Rusijos įvykdyta agresija prieš Gruziją – geriausias šiuolaikinis šio pakto tąsos pavyzdys. Vadinasi, negalima atmesti prielaidos, kad kada nors ir Lietuva gali atsidurti Abchazijos vietoje. Nusikalstamas paktas nepraranda vertės.