Prieš metus rugpjūčio 12 d. nuščiuvo dėl separatinių teritorijų ambicijų kilęs ginkluotas konfliktas tarp Rusijos ir Gruzijos. Štai jau metai kaip jis laikomas įšaldytas ir labai jau primena kitą Kaukazo skaudulį – Kalnų Karabachą.

Prieš 15 m. pasirašytos paliaubos tarp Azerbaidžano ir Armėnijos iki šiol yra vienintelis sėkmingas žingsnis, padėjęs užkonservuoti įtemptą padėtį šioje ginčytinoje teritorijoje. Paradoksalu, bet nuo naujų etninių susirėmimų ir dviejų valstybių konfliktų sulaiko tai, kad šalia iš Kaspijos baseino nutiesti ir dar tiesiami didžiuliai tarptautiniai naftos ir dujų koridoriai, kurių saugumu suinteresuotos ir Kaukazo šalys, ir ES, ir Rusija, ir net Kinija.

Konfliktas tarp dviejų šalių užsimezgė jau 1988 m., kai Kalnų Karabacho Nacionalinė taryba deklaravo siekį prisijungti prie Armėnijos – armėnų etninės tėvynės. Smurto proveržis regione prasidėjo Armėnijai ir Azerbaidžanui paskelbus nepriklausomybę. 1991 m. spalio mėnesį Kalnų Karabachas deklaravo savo nepriklausomybę ir pasivadino respublika, o Azerbaidžano Vyriausybės atsakas buvo autonominio regiono statuso panaikinimas. 1992 m. konfliktas išaugo į 2 m. karą. Armėnų karinės pajėgos pradėjo kontroliuoti Kalnų Karabachą ir kartu okupavo beveik 20 proc. Azerbaidžano teritorijos per Lačino koridorių, įskaitant vadinamąsias saugumo zonas.

1994 m. gegužę buvo paskelbtos paliaubos, tačiau iki šiol nėra pasiekta jokia reali pažanga sprendžiant šį konfliktą. Nors Kalnų Karabacho vadovai paskelbė regiono nepriklausomybę, jo statusas nėra pripažintas kol kas jokios valstybės, įskaitant ir pačią Armėniją.

2 m. karas buvo baisus: 35 tūkst. žuvusiųjų, iš jų – 30 tūkst. azerbaidžaniečių. Apie 200 tūkst. jų į Azerbaidžaną pabėgo iš Kalnų Karabacho, o apie pusė milijono – iš Armėnijos. 300 tūkst. armėnų paliko Azerbaidžaną. Maždaug 14 proc. Heidaro ir jo sūnaus  Ilhamo Alijevų šalies žemių atiteko Armėnijai. Nesantaikos laužas vis pakurstomas ugningų abiejų šalių vadovų pareiškimų. Pernai kovą (iškart paskelbus Kosovo nepriklausomybę nuo Serbijos) Azerbaidžano prezidentas priminė, kad jo šalies kariuomenė pasirengusi grąžinti prarastas teritorijas. I. Alijevas agresijos įspūdį sustiprino faktais apie įspūdingą ginkluotųjų pajėgų modernizavimą, kuris vyko dėl didžiulių pajamų iš naftos eksporto ir Jungtinių Valstijų bei Turkijos investicijų.

Jerevanui teko nusileisti. Jis savo pretenzijas į Kalnų Karabachą gali motyvuoti nebent istoriniais argumentais ir krikščioniškomis regiono ištakomis. Bet tai silpnai veikia tarptautinę visuomenę, ypač Rusiją, kuri grumiasi dėl įtakos į naujus žaliavų srautus regione. Turkija yra griežtesnė Armėnijos kritikė, bent jau dėl principinių nesutarimų vertinant armėnų genocidą XX a. pradžioje. Ankara įvedė Jerevanui ekonominį embargą ir jau 16 m. yra nutraukusi diplomatinius santykius ir uždariusi valstybinę sieną.

Taigi vienintelė užkarda įsiliepsnoti naujam konfliktui – naftotiekių trasos Kaukaze. Netoli nusidriekę du svarbūs vamzdynai – Baku–Tbilisis–Džeihanas ir Baku–Supsa. Jais nafta tiekiama į Vakarų Europą ir JAV apeinant Rusiją ir Iraną. Karo veiksmai Kalnų Karabache, žinoma, rimtai grėstų šiems naftotiekiams ir Rusijos interesams Kaukaze. Kita vertus, Armėnija yra svarbi Rusijos tarpininkė vykdant sutartis su Iranu.

Kitaip sakant, dabartinis Kalnų Karabacho status quo tenkina visus. Kaip tvirtina padėtį regione nagrinėjanti Lenkijos interneto svetainė „Portal Spraw Zagranicznych“, ji nepasikeis tol, kol kas nors nenusileis. Bet armėnai turi tautinių ambicijų, Azerbaidžanas mojuoja ekonominės galios vėzdu. Kol kas agresija tik žodinė. Įtampą kelia tai, kad Rusija panašiems galimiems konfliktams jau rengia teisinį pagrindą: Dmitrijus Medvedevas pasiūlė Dūmai įstatymo projektą dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo už Rusijos ribų…