Didžiausiame Kinijos regione Sindziango uigurų autonominiame rajone gyvena apie 20 mln. žmonių, iš kurių maždaug 8 mln. yra tiurkų tautų grupės musulmonai. Visos milijardinės Kinijos mastu tai lašas jūroje, tačiau neseniai autonomijos sostinėje Urumčyje kilę neramumai neatrodo kaip uodo įkandimas Pekinui. Kaip ir tibetiečių judėjimas šalies pietuose, taip ir uigurų pasipriešinimas etninių kinų – hanų – diktatui atskleidžia silpnas komunistinės imperijos vietas. Be to, Sindziangas yra svarbioje strateginėje kadaise iš Azijos į Europą nusidriekusio Šilko kelio grandyje – aštuonių valstybių sienų sandūroje.
Į šią milžinišką teritoriją Kinijos šiaurės vakaruose uigurai atklydo iš Mongolijos stepių ir 6 a. kartu su tiurkų gentimis sukūrė kaganatą, nusidriekusį nuo Kaspijos jūros iki Mandžiūrijos. Jie iš prekybos ypač suklestėjo viduramžiais, tačiau 18 a. viduryje Čingų dinastija uigurus prijungė prie Kinijos. Naudingomis iškasenomis garsėjantis Rytų Turkestanu vadintas kraštas keletą kartų buvo atitekęs mongolams, paskui vėl kinams, taip pat keletą dešimtmečių vietos musulmonai buvo paskelbę nepriklausomą Rytų Turkestano Respubliką. Po Antrojo pasaulinio karo komunistinė Kinija galutinai ją prisijungė ir suteikė formalią autonomiją. Visus tuos šimtmečius regione, kaip ir Tibete, vyko įnirtingas pasipriešinimas, ypač suaktyvėjęs po 1991 m. Nesunku pastebėti, kad ši data tapo stimulu nacionaliniam įvairių tautų pakilimui, net ir tolimojoje Azijoje.

Urumčyje, kur per susidūrimus su kinų milicija ir armijos daliniais jau žuvo beveik 200 žmonių, įvesta komendanto valanda. Uigurų nacionalinis kongresas praneša, kad žuvusiųjų skaičius pasiekė 840. Urumčio gatvėse dabar daugiau kinų kareivių su automatais negu vietinių gyventojų. Apskritai pastaraisiais dešimtmečiais į šį rajoną privažiavo daug kinų iš centro ir dabar beveik 2 mln. mieste jų yra apie pusantro milijono, o uigurų – vos 250 tūkst. Priežastis – ne tik asimiliavimo politika.

Pekinas čia nori įvesti tvarką grynai dėl ekonominės priežasties. Sindziango uigurų autonominis rajonas yra svarbiausia Kinijos dujų ir naftos provincija. Kinijos valstybinės kompanijos CNPC duomenimis, išgaunamos naftos atsargos sudaro beveik 29 mlrd. tonų, o dujų – apie 11 trln. kubinių metrų. Per šį rajoną nutiestas naftotiekis iš Kazachstano ir dujotiekis iš Turkmėnijos, kuris iki šių metų pabaigos bus visiškai baigtas. Praradęs uigurų rajono kontrolę Pekinas netektų Rusijos ne tik kinams tiekiamų dujų, bet ir tranzitinių kelių toliau į Aziją. Maskva iš tiesų  šiai trasai teikia didelę reikšmę. Gausybė energijos išteklių vartotojų Rytuose kiek sumažintų Rusijos baimę dėl kaprizingos rinkos Europoje, kurią komplikuoja nuolatiniai nesutarimai su buvusiomis sovietinėmis respublikomis.

Oficiali Kinijos naujienų agentūra „Renmin Ribao“ teigia, kad dėl separatizmo rajone kaltos užsienio valstybės ir Vokietijoje savo būstinę įkūręs Pasaulinis uigurų kongresas, kuriam vadovauja 5 m. kinų kalėjimuose kalėjusi ir valdžios išleista į užsienį pasigydyti, dabar Jungtinėse Valstijose gyvenanti 62 m. uigurų verslininkė Rebiya Kadeer. Taip Pekinas norėjo atsikratyti „pagrindinės separatistės“ ir „turtingiausios moters Kinijoje“. Pernai prieš olimpiadą Pekine tuometinis JAV prezidentas George‘as W. Bushas buvo priėmęs ją ir dar keturis kinų disidentus ir teigė pasiųsiąs „laisvės žinią“ Kinijai dėl uigurų laisvės siekio. Dabar Vašingtonas pareiškė susirūpinimą Kinijos valdžios priemonėmis ir paragino gerbti tautinių mažumų teises.

Žinomas indų kilmės amerikiečių tyrinėtojas Paragas Khanna knygoje apie Antrąjį pasaulį ir jo įtaką „naujajai pasaulinei tvarkai“ rašo, kad Pekinas Tibetui ir Sindziangui privalės suteikti daugiau laisvių, jeigu nenorės, kad šios labiausiai išsivysčiusios autonomijos dar šimtmečiams taptų separatizmo židiniu ir pavyzdžiu kitoms imperijos teritorijoms.

Juk sakoma, kad, pajutus laisvės skonį, jos troškulys dar labiau kankina…