Švedija iš Čekijos perima pirmininkavimą ES, o Vilnius 1 m. vadovaus regioninei Baltijos jūros šalių tarybai. Žinoma, problemos nevienodo masto: Švedijai reikės stebėti, vertinti ir daryti išvadas dėl pakartotinio Lisabonos sutarties referendumo Airijoje, o lietuviai bandys Kaliningrado sritį ir Baltarusiją įtraukti į Baltijos jūros regiono struktūrą ir spręsti sudėtingus energetikos galvosūkius.Stokholmo misija nepavydėtina. Trečiadienį Vilniuje šios šalies ambasadorė Lietuvoje Ulrika Cronenberg-Mossberg tik bendrais bruožais pristatė svarbiausius šio pirmininkavimo uždavinius, tačiau po susitikimo kalbinti diplomatai sakė, kad Stokholmui ir paskirtajai Europos reikalų ministrei Ceciliai Malmström teks sukti galvą ir laužyti ietis ne tik dėl spalį vyksiančio antrojo Airijos referendumo rezultatų, bet ir dėl ekonominio pobūdžio problemų.

Pavyzdžiui, vargu ar Švedijai pavyks apmalšinti nuolatinius Rusijos ir Ukrainos ginčus dėl dujų tiekimo. Dabar arbitro vaidmens ėmėsi ES. Taip Briuselis veliasi ne tiek į ekonominio, kiek į politinio pobūdžio diskusijas, daugiausia susijusias su Maskvos požiūriu į buvusius sovietinius pakraščius. Ukrainą spalvotoji revoliucija Maidane ir Viktoro Juščenkos ambicijos išplėšė iš Rusijos orbitos. Per šią šalį Vakarai gauna kone trečdalį jų suvartojamų dujų, todėl Briuseliui trūks plyš reikia sureguliuoti Rusijos ir Ukrainos energetikos klausimus.

Neką lengvesnis ir Lisabonos sutarties ratifikavimas visose ES šalyse. Pernai birželį tik beveik 47 proc. airių pasisakė už tai, kad būtų ratifikuotas šis dokumentas, o kol to nepadarė visos narės, sutartis neįsigalioja. Dabar, apklausų duomenimis, už ją balsuotų apie 52 proc. airių, tačiau iki spalio dar penki mėnesiai, o tokiomis krizės sąlygomis tai – ilgas laikotarpis. Stokholmui ir Bendrijos saliamonams reikės ieškoti išeities, jei referendumas ir vėl žlugs (daugiausia airiai nesutinka su ES fiskaline politika). 2005 m. Prancūzijos ir Olandijos piliečių referendumuose Europos Konstitucija buvo atmesta. Tuomet Briuselis buvo priverstas parengti kompromisinę Lisabonos sutartį. Jei ji vėl neįtiks įnoringiems airiams, gali būti, kad ši su Lietuva glaudžiai susijusi šalis pareikš norą apskritai pasitraukti iš Bendrijos. Sutarties galvosūkis būtų išspręstas, bet tai taptų nemaloniu precedentu pačiai Bendrijai – kur kas skaudesniu, negu kadaise iš jos išstojusi Danijos Karalystės autonomija Grenlandija. Beje, pats Briuselis gali siekti, kad Airija išstotų iš ES, tačiau teisiškai Airijos bus neįmanoma priversti atsisakyti narystės, jeigu jos piliečiai to nenorės. Belieka teorinė tikimybė visoms valstybėms išstoti iš ES, sukurti naują analogišką bendriją, o Airiją palikti vieną ES… Bet tai jau iš fantastikos srities.

Atrodo, Stokholmas gali atsidurti teisinėje aklavietėje, bet optimistai mano, kad pakartotinis balsavimas Airijoje bus sėkmingas. Taip šioje valstybėje jau buvo pasielgta 2001 m., kai iš pirmo karto nepavyko ratifikuoti Nicos sutarties. Bet laikraštis „The New York Times“ įžvelgia blogybę ir tuomet, jei airiai pritars sutarčiai. Tuomet Stokholmui per keletą savaičių teks laužyti seną ir sukurti naują Bendrijos struktūrą, diplomatinį modelį, keisti teisės aktus.

Tarp savo pagrindinių pirmininkavimo ES uždavinių Švedija mini bendros programos kovai su klimato atšilimu priėmimą ir Baltijos jūros aplinkos švarinimą. Nė žodžiu neužsimindamas, kas gi jam kelia didžiausią pavojų, Stokholmas tikisi sėkmingai bendradarbiauti su Rusija dėl saugaus dujotiekio Baltijos jūros dugnu statybos. Beje, tai vienas iš pagrindinių Lietuvos pirmininkavimo regioninėje taryboje tikslų. Atrodo, kad ir kitais klausimais šiuo sunkmečiu Vilniui ir Stokholmui teks atsiraitojus rankoves sėsti prie vieno stalo, žinoma, ne vaišių.