Prieš 15 m. Rusijos pradėtas karas Kaukaze pereina į kitą fazę – terorizmą. Pasauliui tai seniai žinomas kovos būdas, su kuriuo, deja, iki galo susidoroti niekur nepavyksta. Pasikėsinimas į Ingušijos lyderį 45 m. Junusą Beką Jevkurovą, ankstesni išpuoliai Dagestane išplečia tokio nežmoniško pasipriešinimo erdvę. Jis dabar išsiveržia iš santykinai aprimusios Čečėnijos ir ketina virsti antrais praėjusio dešimtmečio Balkanais. Šį palyginimą apžvalgininkai mėgsta dar ir todėl, kad pats Ingušijos prezidentas laikomas konflikto Kosove didvyriu, nes vadovaudamas Rusijos desantininkų junginiui serbų pajėgose prieš pat NATO pajėgų antpuolį 1999 m. užėmė Prištinos oro uostą.

Pasikėsinimas į Ingušijos vadovą buvo surengtas čečėnų karo lauko vado Doku Umarovo prieš 5 m. birželio 22 d. įvykdyto išpuolio, per kurį žuvo 70 žmonių, daugiausia milicininkų, metinėms pažymėti. Po to, kai 2006 m. buvo užmuštas Šamilis Basajevas, apie D. Umarovą nieko nebuvo girdėti. Dabar, kaip rašo Jungtinėse Valstijose leidžiamas žurnalas „The Long War Journal“, būtent šis pasipriešinimo lyderis ėmėsi vadovauti vadinamajam Kaukazo džihadui – šventajam karui. Atrodo, kad šis nesugaunamas keršytojas yra ir Kaukazo Emyratų – savotiško nepriklausomo regiono struktūros – vadovas.

Gali būti, kad teroro metodą čečėnų kovotojai pasitelkė įžeisti šių metų balandį Maskvos išplatintų tvirtinimų, esą čečėnų pasipriešinimas galutinai sutriuškintas ir karas Čečėnijoje baigėsi. D. Umarovas savo interneto svetainėje balandžio 25 d. atkirto, kad šiandien pasipriešinimas okupantams dar stipresnis negu praeityje. „Aš manau, kad pagrindinis mūsų laimėjimas yra mūsų brolio Šamilio džamato (islamo kovinių grupių) atgaivinimas“, – rašė jis.

Tarsi pavydėdamas Balkanuose įgytos kovinės J. B. Jevkurovo šlovės Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas pasišovė įvesti tvarką ir Ingušijoje. Ingušijos prezidentas pavydžiai stebėjo santykinę ramybę kaimyninėje broliškoje respublikoje ir dėjo daug pastangų, kad tokia pat taika ateitų ir į ingušų aūlus. Po susitikimo Kremliuje su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu R. Kadyrovas pareiškė: „Mes niekam neleisime juoktis iš Rusijos ir įvesime tvarką ne tik šioje šalyje, bet ir kitose valstybėse“. Naujienų agentūra „Reuters“ tvirtina, kad sutramdyti smogikus Ingušijoje imsis pats R. Kadyrovas, o ekonomikos klausimus spręs J. B. Jevkurovą pavaduojantis prezidentas, 7 m. ekonomikos ministru buvęs Saidas Gaisanovas.

Iki šiol kovai su sukilėliais ir teroristais vadovavo Federalinė saugumo tarnyba. Apžvalgininkai mano, kad, jei R. Kadyrovą įsileido į Ingušiją, tai Kremlius juo labai pasitiki. Vadinasi, administracinės sienos Kaukaze jau nieko nereiškia, ir gali ateiti toks metas, kai pats žmonių grobimais ir teroru kadaise kaltintas Čečėnijos prezidentas savo patirtį pritaikys kokioje nors Gruzijoje… Vadinasi, Maskva žarijas regione bando žarstyti svetimomis rankomis.

Rusijos analitikai tvirtina, kad pasikėsinimas į Ingušijos prezidentą naudingas R. Kadyrovui. Ciniška svarstyti, bet, jeigu J. B. Jevkurovas taip ir neatgaus sąmonės ir negalės grįžti į savo postą (o taip greičiausiai ir atsitiks), R. Kadyrovui išmuš veiksmų laisvės valanda. Nacionalinės strategijos instituto vadovas Stanislovas Belkovskis mano, kad Ingušijos vadovas R. Kadyrovui tik trukdė. Šis ilgą laiką įtikinėjo Maskvą, kad tik jis gali susidoroti su kovotojais ir vėl atkurti bendrą Čečėnijos ir Ingušijos respubliką. Pernai spalį prezidentu paskirtas J. B. Jevkurovas sutrukdė jo planams. Analitikas nemano, kad R. Kadyrovas prisidėjęs prie pasikėsinimo, bet jam dabar susidarė naudinga geopolitinė situacija, ir jaunas veiklus lyderis gali išplėsti savo valdas Kaukaze.

Tiesą sakant, Maskva nesidžiaugia tokiomis perspektyvomis. Ji vengs pernelyg pasitikėti R. Kadyrovo užmojais ir patyrimu, kad, kaip jau ne kartą yra buvę, šio kadaise ant teisėtumo ir smurto ribos balansavusio politiko apetitas netaptų nevaldomas iš „stipraus centro“.