„Humaniškas“ perversmas Hondūre

hondurasNedidelė sąsmaukoje tarp Pietų ir Šiaurės Amerikų esanti šalis Hondūras tapo dar viena karinio perversmo auka. Tiesa, su sekmadienį dar pižama vilkinčiu suimtu prezidentu Manueliu Zelaya kariškiai pasielgė humaniškai. Prievartos prieš jį nenaudojo, jo neįkalino, kaip seniai įprasta Lotynų Amerikoje, o skubiai išskraidino į Kosta Riką. Paskui tremtinį Managvoje priglaudė Nikaragvos prezidentas Danielis Ortega. Lėktuvą šiai priverstinei 56 m. Hondūro lyderio kelionei suteikė Venesuelos vadovas Hugo Chavezas. Hondūro sostinėje Tegusigalpoje tūkstančiai ištremtojo prezidento šalininkų išėjo į gatves. Naujasis Hondūro lyderis, buvęs Kongreso pirmininkas 65 m. italų kilmės politikas Robertas Micheletti Bainas sostinėje dviem paroms įvedė komendanto valandą.
Kodėl gi kilo ši politinė krizė, pasibaigusi gana „humanišku“ kariškių perversmu?

Išrinktas 2006 m. Hondūro liberaliosios partijos lyderis norėjo balotiruotis antrai kadencijai lapkričio pabaigoje vyksiančiuose prezidento rinkimuose, nors šalies Konstitucija to nenumato. Per šiuos metus M. Zelaya stengėsi panaikinti Konstitucijos apribojimus. Šį sekmadienį jis net buvo organizavęs referendumą, tačiau Aukščiausiasis Teismas šią prezidento iniciatyvą pripažino nekonstitucine. Ketvirtadienį jis savo šalininkus pakvietė į demonstraciją, kurios dalyviai užėmė keletą rinkimų punktų ir užgrobė balsavimo biuletenius. Armija nepakluso prezidento įsakymui biuletenius pristatyti į referendumo vietas, todėl vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Romeo Vasquezas buvo pašalintas iš šio posto. Konstitucinis Teismas jį vėl grąžino į šias pareigas, ir tuomet kariuomenė parodė savo jėgą. Taip M. Zelaya nesulaukė savo kadencijos pabaigos kitų metų sausį. Lotynų Amerikoje tai buvo pirmas perversmas nuo Šaltojo karo laikų, tačiau apžvalgininkai pastebi, kad jis įvykdytas švelnesnėmis priemonėmis.

Tai lėmė keletas aplinkybių. Hondūro politinė krizė peraugo į konstitucinę krizę, kai šalies vadovas ėmė nesutarti su pagrindinėmis valdžios institucijomis – Nacionaliniu kongresu, teismais, Vyriausybe, armijos vadais, net Bažnyčia. Kaip ir kiti regiono lyderiai, šis kairiųjų politinių jėgų atstovas užsigeidė pritaikyti sau pagrindinį šalies įstatymą, bet M. Zelayos įtaka Hondūre ne tokia didelė kaip, pavyzdžiui, H. Chavezo Venesueloje. Vis dėlto Hondūro vadovas nebuvo kaltinamas korupcija, nusikaltimais savo tautai, tarnavimu Amerikos imperialistams, dėl ko gyvybe ar kalėjimuose pašlijusia sveikata užmokėjo kai kurie Lotynų Amerikos diktatoriai.

Kita vertus, šiuo metu regione madingi šiurkštūs pasisakymai prieš Jungtines Valstijas Hondūro vadovams nebuvo būdingi. Hondūras yra „bananinė“ respublika tikrąją šio žodžio reikšme, nes 25 proc. visų iždo įplaukų sudaro pajamos iš bananų eksporto. Daugiau kaip 40 proc. jų, taip pat kavos, cukraus keliauja į JAV. Pagal šios produkcijos eksporto mastą toliau eina Salvadoras ir, kaip bebūtų keista, Pietų Korėja. Vadinasi, neturtinga Centrinės Amerikos šalis didžia dalimi priklauso nuo užsakovų Šiaurės Amerikoje.

Nors M. Zelaya H. Chavezą gali laikyti savo mokytoju kovoje su taip nekenčiamu Amerikos imperializmu, tačiau nei Karakasas, nei Vašingtonas nepritarė perversmininkams. Barackas Obama išreiškė nerimą dėl Hondūro prezidento deportavimo ir paragino Tegusigalpą gerbti demokratijos normas. Tuo metu Venesuelos vadovas sau būdingu stiliumi pareiškė pasirengęs jėga grąžinti buvusį prezidentą į savo postą, tačiau apžvalgininkai abejoja, ar H. Chavezas tam ryšis. Jis tik įvedė padidintą kovinę parengtį savo šalies ginkluotosiose pajėgose.

Galima neabejoti, kad ir M. Zelaya paliko Hondūre daug savo šalininkų. Ne šiaip sau į šalies sostinės gatves išriedėjo tankai, šarvuočiai, beveik milijoniniame mieste daug barikadų, protestuojančio jaunimo. Apžvalgininkų nuomone, tai lems lapkritį vyksiančių Parlamento rinkimų rezultatus.

žinių radijas logo mazas