Po penktadienį įvykusių Irano prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo dabartinis šalies vadovas Mahmoudas Ahmadinejadas, Teherane tęsiasi neramumai. Jie didžiausi per 10 pastarųjų metų. Suimta apie 170 opozicijos aktyvistų, tarp kurių – ir pagrindinis jo priešininkas, buvęs ministras pirmininkas Miras Husseinas Mussavis. Jis buvo sulaikytas, kai ėjo pas dvasinį lyderį Ali Khamenei, kuris, beje, rinkimuose palaikė dabartinį Irano prezidentą.

Paradoksalu, bet kilę protestai rodo, kad šioje radikalaus islamo šalyje visuomenė pamažu įgauna demokratinės patirties, rašo Vakarų spauda. Vakarų valstybės atsargiai vertina rinkimų rezultatus ir neskuba kritikuoti dabartinio antrąją kadenciją pradedančio šalies lyderio. Laikraštis „The Wall Street Journal“ rašo, kad daugelis nuogąstauja, jog jo perrinkimas Vašingtonui padės sutelkti tarptautinę visuomenę prieš Irano branduolinę programą. Jeigu būtų laimėję reformų šalininkai, Jungtinėms Valstijoms vargu ar būtų pavykę savo pusėn palenkti kitas Vakarų šalis. Štai kodėl nei JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, nei pats prezidentas Barackas Obama nesiryžta viešai užginčyti M.Ahmadinejado pergalės, kad atvirai palaikytų reformatorius. O viceprezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad „JAV nacionalinius interesus atitinka tiesioginis dialogas su Irano režimu“. Mat, Vašingtonas įsitikinęs, kad visus sprendimus dėl Irano branduolinės programos priima ne prezidentas, bet ajatola Ali Khamenei.

Tačiau Izraelio ir arabų šalių diplomatai mano, kad Mussavio ar kitų reformų šalininkų pergalė padėtų ajatolą atriboti nuo tiesioginio tarptautinio spaudimo ir paliktų jam manevro laisvę. Tuo metu Rusija ir Kinija pasiūlytų duoti Teheranui daugiau laiko apsvarstyti Vakarų diplomatinėms iniciatyvoms. Kitaip sakant, po šių rinkimų dar labiau suabejota, ar pasiteisina nuolatinis tiesioginis Vašingtono spaudimas Teheranui. Jis iki šiol neduoda laukiamų rezultatų. Jeigu tokia taktika bus naudojama ir toliau, perrinkus konservatorių prezidentu, Irano ir JAV bei jų sąjungininkų santykiai pablogės per artimiausius mėnesius, ir Teheranas taps didžiausiu B.Obamos tarptautinės politikos egzaminu. Aistras regione kaitina ir tokie pareiškimai, kokį šiomis dienomis paskelbė Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu. Irano režimą ir perrinktą prezidentą jis pavadino „apokalipsės kultu“.

Opozicijos lyderis Miras Husseinas Mussavis, gavęs apie 34 proc. balsų – daugiausiai miestiečių, viduriniosios klasės ir studentų, žinoma, kalba apie suklastotus rinkimų rezultatus. Jo žmona Zahra Ranavard buvo sulaikyta, norėdama patekti į Teherano universitetą, kuris prieš 10 metų tapo masinio studentų pasipriešinimo židiniu. Agentūrai „Reuters“ ji sakė, kad liaudis pavargo nuo žodžio laisvės suvaržymų, augančios infliacijos ir lyderių avantiūrizmo. Iš tiesų, kaip rašo Londono „The Guardian“, dabar šalyje infliacija siekia 23 proc., o nedarbas išaugo iki 17 proc. Todėl laikraštis rinkimus vadina „politiniu karnavalu“, nes varguolius ginantis M.Ahmadinejadas, esant tokiai sunkiai ekonomikos padėčiai, sugebėjo iškovoti pergalę. Dar įdomiau, kad šis konservatyvus politikas, kalbantis rinkėjams, kiek daug šaliai gali duoti urano sodrinimo programa, nieko nesiskiria nuo oponento Mussavio, kuris rinkimų kampanijos metu taip pat pasisakė už branduolinės programos tęsimą.

Šiaip ar taip Vakarų santykiai su Iranu daug priklauso nuo to, kaip elgsis Rusija, rašo žurnalas „The Time“. Tik ką išrinktas prezidentas dėl neramumų atsisakė vykti į Šanchajaus organizacijos konferenciją Jekaterinburge, bet Maskvoje įtaria, kad Teheranas nepatenkintas, jog Rusija pastaruoju metu dėl Irano nuolaidžiauja Vašingtonui. JAV administracija rengia paketą pasiūlymų JT Saugumo Tarybai, kokias sankcijas taikyti Iranui nuo rudens, ir čia labai svarbu, kaip bus gludinami trikampio Maskva – Teheranas – Vašingtonas kampai.