Artėjant nacistinės Vokietijos karo su Sovietų Sąjunga 68-osioms ir sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje 65-osioms metinėms, iš Maskvos pasipylė spekuliacijų, kas gi kaltas dėl karo pradžios. Rusijos gynybos ministerijos tinklalapyje pasirodė karo istoriko pulkininko Sergėjaus Kovaliovo straipsnis, kuriame dėl to kaltinama ir Lenkija, neva 1939 m. netenkinusi Vokietijos pretenzijų. Tiesa, ši publikacija netrukus buvo išimta iš svetainės, tačiau spėjo sukelti priešišką Varšuvos reakciją.

Šis karo teoretikas – ne šiaip sau nusenęs atsargos pulkininkas, jautriai pergyvenantis praūžusio karo baisumus. Jis yra Rusijos gynybos ministerijos Karo istorijos instituto Šiaurės Vakarų regiono skyriaus viršininkas. Jo straipsnis pasirodė oficialiame gynybos ministerijos tinklalapyje, kuris, kaip ir pati žinyba, yra gana uždaras. Ministerijos atstovai puolė teisintis, kad publikacija patalpinta diskusijų rubrikoje ir neatspindi oficialios pozicijos. Tačiau jos autorius yra aukštas karinės įstaigos pareigūnas, todėl atskirti, kur čia diskusinė nuomonė, kur oficiali ministerijos pozicija, nėra lengva.

Kuo remiasi pulkininkas, teigdamas, kad dėl II pasaulinio karo pradžios kalta ir Lenkija? S.Kovaliovas tvirtina, kad, jei Varšuva būtų nusileidusi kai kuriems Adolfo Hitlerio reikalavimams 1938-1939 m., karo pradžia būtų atidėta, ir Sovietų Sąjunga būtų geriau pasirengusi antpuoliui. O tų reikalavimų, kuriuos Lenkijai nacistai pateikė 1938 m. spalio 24 d., buvo keletas: vadinamą „laisvąjį miestą“ Dancigą (lenkiškai Gdanską) prijungti prie Trečiojo Reicho, sudaryti galimybes pratęsti Dancigo koridorių iki Rytų Prūsijos, kad traukiniais ir kitu transportu per Lenkijos šiaurinę dalį ji susijungtų su Vokietija.

Tokie apribojimai Vokietijai buvo suformuluoti Versalio taikos sutartyje, kuri buvo pasirašyta užbaigus I-ąjį pasaulinį karą 1919 m. birželio 28 d. Pagal ją kapituliavus imperijai naujoji Veimaro respublika neteko 70 tūkst. kv. km teritorijos. Kai kurios provincijos buvo išdalintos Prancūzijai, Belgijai, Danijai ir Lenkijai. Lenkijai atiteko Poznanės provincija, Vakarų Prūsija, Pomeranija su išėjimu į Baltijos jūrą, o Dancigas tapo „laisvu miestu“, saugomu Tautų Sąjungos. Beje, netrukus, 1923 m., dalis Rytų Prusijos su Mėmeliu buvo prijungta prie Lietuvos.

Tačiau 1933 m. į valdžią atėjęs A.Hitleris po dviejų metų dėl „gėdingų apribojimų“ sulaužė Versalio sutartį ir pareiškė pretenzijas į buvusias imperijos teritorijas. Reikalavimai Lenkijai buvo gana ultimatyvūs, nes prieš karo pradžią fašistinė Vokietija jau buvo įvykdžiusi Austrijos anšliusą, užėmė demilitarizuotą Reino zoną, prijungė Sudetų kraštą, okupavo Čekoslovakiją, Klaipėdos kraštą. Lenkijai 1939-ųjų kovo 26 d. galutinai atmetus Vokietijos pasiūlymus, vokiečių vermachtas rugsėjo 1-ąją įžengė į Lenkiją. Beje, savaitę prieš tai buvo pasirašytas Molotovo ir Ribbentropo paktas, padalinęs Europą į SSRS ir Vokietijos kontroliuojamas zonas.

Tokie istorijos faktai. Galima svarstyti apie motyvus, paskatinusius Lenkiją atmesti Vokietijos pretenzijas, privertusius Josifą Staliną su A.Hitleriu pasirašyti beviltišką nepuolimo sutartį, pasidalinti dalį Europos, tačiau įtarti lenkus padėjus įžiebti karo gaisrą yra mažų mažiausiai neatsakinga, jei to nepavadinsi įžūlia klastote. Kas gali paneigti, kad Maskva tokį įtarimų šešėlį ant Lenkijos mėgina mesti už Varšuvos bandymus kuo geriau atskleisti Katynės tragediją? Ar tai nėra lenkų mokestis už pasipriešinimą kai kuriems dabartiniams Kremliaus politikos posūkiams? Kaip paprastai, tai daroma kitų, ne pirmųjų šalies vadovų, rankomis…

Apžvalgininkai tvirtina, kad gali pasirodyti ir daugiau tokių istorijos falsifikacijų. Tuomet būtų sudaryta dingstis pasinaudoti prezidento Dmitrijaus Medvedevo inicijuota kovos su istorijos iškraipymais kampanija. Tačiau jo sudaryta komisija, pastebi rusų analitikai, galėtų imtis ir tokių autorių klastočių, kurios gadina dviejų valstybių kaimyninius santykius, o ne vien aiškintis, kas abejoja sovietų pergale II pasauliniame kare.