Tik ką komentavę rinkimų į Moldovos Parlamentą rezultatus mes vėl priversti grįžti į Kišiniovą. Kaip ir spėjome, detonatorius suveikė: daugumą vietų Parlamente laimėję šalies prezidento Vladimiro Voronino vadovaujami komunistai net nesitikėjo, kad jų kontroliuojamas citadeles šturmuos įnirtęs jaunimas. Opozicija, kurią mes vadinome susiskaldžiusia, parodė savo jėgą. Tiesa, smurtas ir plėšikavimas dar niekada nebuvo varomasis politinių permainų stimulas.

Vakarai nežino, kaip reaguoti į įvykius Kišiniove. Jų stebėtojai neįžvelgė didelių rinkimų pažeidimų. Jų nuomone, jie vyko demokratiškai ir laisva valia. Todėl dabar Briuselyje traukoma pečiais, nesuprantant, kaip vertinti stichišką jaunimo smurto proveržį Kišiniove. ES užsienio politikos ir saugumo komisaras Javieras Solana paragino moldavus susilaikyti nuo prievartos ir provokacijų. Panašus raginimas nuskambėjo ir iš Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo lūpų, kai jis telefonu kalbėjosi su V. Voroninu. Rumunija, kuri norom nenorom tiesiogiai susijusi su neramumais Moldovoje, pasisakė už stabilumą broliškoje šalyje, kuris padėtų kelyje į Europą.

Ko gero, susijungimas su kaimynine Rumunija buvo pagrindinis moldavų protestų motyvas. Ant užimtų pastatų protesto dalyviai iškart iškėlė Moldovos ir Rumunijos valstybines vėliavas.

Apskritai nuolatinis demonstrantų apeliavimas į broliškus ryšius su rumunais ne visai pagrįstas. 14 a. buvo įkurta Moldovos kunigaikštystė, bet kitame amžiuje ji jau buvo užimta turkų. Iš Osmanų imperijos ji perėjo kitos – Austrijos imperijos – globon, o 19 a. pradžioje dabartinė Moldovos teritorija ir Besarabija pateko carinės Rusijos žinion. To amžiaus viduryje vakarinė jos dalis su Valachija jau buvo Rumunijos karalystėje, kurion 1918 m. grįžo ir Besarabija. Pagal Molotovo ir Ribbentropo paktą 1940 m. Besarabija atiteko Sovietų Sąjungai, ir tik 1991 m. rugpjūtį Moldova paskelbė nepriklausomybę.

Kitaip sakant, visa dabartinė Moldovos teritorija ištisai niekada nepriklausė Rumunijai, kuri savo ruožtu kaip Vokietijos sąjungininkė pagal jai 1947 m. primestą Paryžiaus sutartį visiems laikams atsisakė pretenzijų į Moldovos teritoriją. Tiesa, moldavų kalba, kaip ir rumunų, priklauso romanų kalbų grupei. Po komunistams sėkmingų 2001 m. Parlamento rinkimų gruodį Komunistų frakcija perdavė Konstituciniam Teismui įstatymo projektą dėl Konstitucijos pataisų, suteikiančių rusų kalbai oficialų antros valstybinės kalbos statusą. Prezidentas V. Voroninas dar 2001 m. rinkimų išvakarėse iš visų tribūnų skelbė, kad, jeigu jis laimės, rusų kalbai bus suteiktas antrosios valstybinės kalbos statusas. Po komunistų pergalės visose Moldovos mokyklose buvo įvestas privalomas rusų kalbos dėstymas jau nuo antros klasės (iki tol rusų kalbos mokėsi pasirinktinai kaip užsienio kalbos nuo penktos klasės). Po to sprendimo kilo didžiulių protesto demonstracijų ir mitingų, neramumai tęsėsi daugiau kaip tris mėnesius. Tačiau rusų kalba oficiali taip ir netapo.

Taigi kalba – vienas jautriausių nacionalinės savivokos elementų – yra stiprus ir dabartinio moldavų bruzdėjimo variklis. Visiškai tapatindami save su rumunais, jie tikisi prasiveržti į pasaulį ir pagerinti savo gyvenimą. Tai, kad Bukareštas pažadėjo nesikišti į Kišiniovo vidaus reikalus, gali būti tik žodžiai. Visų trijų opozicinių partijų, kurios neva organizavo netvarką Moldovos sostinėje, rinkimų programose buvo nuostatos stiprinti tautinius ir ekonominius ryšius su rumunų tauta. Tai, kad V. Voroninas per televiziją pasakytoje kalboje protestuotojus pavadino „nuo pykčio apsvaigusia fašistų saujele“, dar labiau įkaitino atmosferą ir sukiršino smurtautojus. Maskva kol kas neišreiškė palaikymo vienai ar kitai pusei.

Vis dėlto ekspertai, pasak interneto svetainės „RBK Daily“, tvirtina, kad Rusija vis labiau praranda įtaką Nepriklausomų valstybių sandraugos šalyse. Vienintelis komunistinis vadovas Europoje V. Voroninas jau nebegali laviruoti tarp Rytų ir Vakarų. Moldova yra vargingiausia šalis žemyne, o, kaip žinome iš marksizmo klasikų, trūksta silpniausia grandinės grandis. Kaip rašė vokiečių „Frankfurter Rundschau“, ją pradėjo daužyti ant komunistų įsiutę „plytų revoliucijos“ pasiuntiniai.