Rusų stačiatikių cerkvei pradėjus vadovauti 16-ajam iš eilės Maskvos ir visos Rusijos patriarchui Kirilui, atgijo krikščionių viltis, kad 62 m. dvasinis vadovas kada nors susitiks su 19 m. vyresniu Romos popiežiumi Benediktu, beje, taip pat 16-uoju. Žurnalas „The Time” primena, kad jie buvo susitikę 2007 m. gruodį. Tuomet Romoje būsimasis patriarchas lankėsi kaip Maskvos patriarchato ryšių su užsieniu departamento vadovas metropolitas. Jis vadovavo šv. Kotrynos šventės pamaldoms Romos mieste neseniai pastatytoje, dar iki galo neįrengtoje rusų stačiatikių cerkvėje. Jau tada abiem dvasininkams buvo klijuojamos reformatorių etiketės, kiek konservatyvioje Bažnyčioje apskritai įmanomos radikalios reformos.

Šiaip jau daugelis įžvelgia dviejų „modernių” dvasininkų panašumus: abu avi madingus batus, neskiria daug dėmesio kovai su nuodėminguoju „Hariu Poteriu” ir „šėtoniška televizijos įtaka”, savo konservatyvias pažiūras skleidžia per „YouTube”, neniekina gero sunkiojo roko, žada didesnį dėmesį skirti jaunimo tikėjimo reikalams ir t. t. Žinoma, to maža, kad Bažnyčių lyderiai jau netrukus ištiestų vienas kitam ranką.

Dviem krikščioniškosioms institucijoms suartėti trukdo toli gražu ne jų vadovų panašumai ar skirtumai. Vatikano ir Rusijos stačiatikių santykiai buvo pagadinti Aleksijaus II laikais dėl Ukrainos cerkvės atsiskyrimo. Stačiatikių cerkvė kaltino Vatikaną, kad šis, tarnaudamas maždaug milijardui katalikų pasaulyje, skurdina dešimt kartų mažesnę stačiatikių bendruomenę, perviliodamas į savo pusę kitos pakraipos tikinčiuosius. Vis dėlto istorikai aiškina, kad šie nesutarimai kilo beveik prieš tūkstantmetį, kai 1054 m. įvyko didysis Bažnyčios skilimas (schizma). Tada atsirado Vakarų krikščionių (Romos katalikų) ir Rytų krikščionių (stačiatikių) bažnyčios. Vėliau vykstant reformacijai prasidėjo Vakarų bažnyčios skilimas. Nuo Vatikano atsiskyrė Evangelikų liuteronų, Reformatų bažnyčios, anabaptistai ir Anglikonų bažnyčia.

Po Antrojo pasaulinio karo skilimas įgavo aiškų politinį pobūdį. SSRS vedė ypač plataus masto kovą su Vatikanu. Tai nebuvo vien propagandinė ar valstybės vidaus „poreikiams” skirta kova – ji turėjo tiesioginės įtakos milijonams žmonių, skaudžiausiai ją pajuto Rytų apeigų katalikai, kurie Vakarų Ukrainoje, Rumunijoje, Čekoslovakijoje buvo prievarta prijungti prie Stačiatikių bažnyčios. Iširus Sovietų Sąjungai, dalis prievartą patyrusių „vakarietiškų” stačiatikių unitų panoro sudaryti savo katalikiškąją bendruomenę. Tam apsisprendimui pritarė Vatikanas, tačiau kartu jis užsitraukė Maskvos ortodoksų nemalonę.

Taigi tarp Jono Pauliaus II ir Aleksijaus II ilgai tvyrojo nepaaiškinamas santykių šaltukas, kuris atėjus naujiems tikėjimo lyderiams turėtų išblėsti. Benediktas XVI iškart pasveikino stačiatikių patriarchą naujame poste ir palinkėjo daryti viską, kad dialogas tarp dviejų Bažnyčių prasidėtų.

Dabartinis Romos popiežius – konservatorius, tačiau pakeitęs Karolį Wojtyłą jis pažadėjo pagerinti santykius su Rytų bažnyčia.

Į žurnalo „Time” retorišką klausimą, kokia bus patriarcho laikysena vėliau, sunku atsakyti. Aišku, kad jis ne liberalas, o Vladimiro Putino statytinis, kaip ir ankstesnis patriarchas. Metropolitas Kirilas, gimęs pokariu Leningrade dvasininko šeimoje, labai jaunas, vos 38 m., tapo Smolensko ir Viazmos arkivyskupu, o sulaukęs 43 m. – paskirtas Bažnyčios užsienio santykių skyriaus vadovu. Tai negalėjo nepatraukti tame pačiame Leningrade anuo metu aukštą postą užėmusio V. Putino dėmesio ir rūpesčio. Paryžiaus „Le Monde” rašo, kad KGB globos neišvengė nė vienas aukštas stačiatikių dvasininkas. O patriarchui Kirilui prieš keletą dešimtmečių priskirtos net rūkalų kontrabandos nuodėmės, o pats dvasininkas buvo pravardžiuojamas „tabako metropolitu”.
Šventajame Rašte Jėzaus pasakyta: tas, kuris be nuodėmės, tegul meta į mane akmenį. Viso pasaulio krikščionys tikisi, kad Stačiatikių bažnyčioje papūs nauji vėjai, ir jokios nuodėmės neužgoš kilnaus tikslo – visų tikinčiųjų suvienijimo idėjos.