Pirmadienį Briuselyje surengtas neformalus Rusijos ir NATO Tarybos posėdis. Jis vyko be išankstinės darbotvarkės. Jame aptarta, kodėl po žinomų rugpjūčio įvykių Kaukaze Rusijos ir NATO santykiai pablogėjo. Tik gruodžio pradžioje paskelbta, kad NATO ir Rusijos Tarybos posėdžiai bus atnaujinti. Jie nutrūko Rusijai įsiveržus į Kaukazą ir pradėjus konfliktą su Gruzija. Dabar 26 Aljanso valstybių atstovai neformalioje aplinkoje, tai yra nepriimdami oficialių sprendimų, diskutavo įvairiais Rusijos ir NATO bendradarbiavimo klausimais. Numatyta, kad oficialus šalių susitikimas įvyks vasario 6 d. Miunchene.

Kaip išvakarėse separeiškė Rusijos atstovas Aljanse Dmitrijus Rogozinas, posėdyje, be kita ko, svarstomi gana tolimi abiem pusėms klausimai – padėtis Afganistane ir net kova su piratais Afrikos kyšulio pakrantėje. Vis dėlto pagrindinė problema, dėl kurios ir buvo sustabdyta Tarybos veikla, yra požiūris į galimą Ukrainos ir Gruzijos integraciją į Aljansą.

Maskvai tai labai rūpi, todėl D. Rogozinas laikraštyje „Rossijskaja gazeta” atstovus įspėjo, kad „yra raudona riba, kurios neverta peržengti”. Tai skamba grasinamai, nors neaišku, kokių žingsnių Maskva imtųsi, jei šios buvusios sovietinės respublikos iš tikrųjų būtų pakviestos į Aljansą. Rusijos atstovas ironizuoja, kad Aljansas Briuselyje vaizduojamas kaip kone demokratijos ir filatelistų draugijos sąjunga, o ne karinis-politinis blokas. Jo manymu, NATO seniai ne monstrė, įsitvirtinusi mūsų pasąmonėje dar nuo Šaltojo karo laikų, tai – savo saugumą užtikrinančių valstybių sąjunga. Šiaip jau NATO net kariniu požiūriu nėra galinga: ji teturi vos keletą radarų neįveikiamų AVACS lėktuvų, o visa jos galia grindžiama nacionaline gynyba. Taigi, jeigu Maskva tartųsi su atskiromis NATO narėmis, neprireiktų rengti, jo žodžiais, ir tų „vaikigalių” sambūrių Briuselyje. D. Rogozinas filosofuoja savaip, vartodamas paprastesnį politinį žodyną, kad jį suprastų Rusijos skaitytojai. Interviu pabaigoje jis vis dėlto retoriškai klausia, kodėl Rusija nė karto negavo kvietimo į NATO.

Šioje vietoje diplomatas apsidraudžia. „Suprantama, kad Rusijai to nereikia, – sako jis laikraštyje, – ir ne dėl to, kad bijome Aljanso ar jo nekenčiame, o todėl, kad dabar mes galime sudaryti lanksčias koalicijas, ginančias mūsų interesus”. Pasak. D. Rogozino, Aljansas – šis sarginis Vakarų demokratijos šuo – nepasirengęs priimti Rusijos.

Mes jau seniai atkreipėme dėmesį į vaizdingus ir ties diplomatinės kalbos riba balansuojančius D. Rogozino pasisakymus. Šįkart diplomatas tarsi daro reveransą Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai, drauge lyg ir traukdamas ją per dantį. Akivaizdu, kad, būdama NATO nare, Rusija privalėtų paklusti jos reikalavimams ir vakarietiškos demokratijos ir taikaus sambūvio standartams. Pavyzdžiui, ji būtų nesiryžusi įvesti savo karinių pajėgų į nepriklausomos Gruzijos teritoriją vien todėl, kad to paprašė separatinių respublikų vadovai. Bet būtent šis konfliktas sukėlė protestus visame pasaulyje ir paskatino kai kurias šalis apriboti savo santykius su Rusija.

Kita vertus, kaip tuomet Briuselis reaguotų į Rusijos ir Ukrainos dujų karą? Ar būnant Rusijai Aljanso nare, Maskva galėtų energetiniais ištekliais diktuoti savo valią suvereniai valstybei ir šantažuoti kone visą Europą?

Kitaip sakant, Rusija ir nori, ir negali. Tegul ir per švelnus Maskvos pabarimas už agresiją Kaukaze jai išėjo į naudą. Apžvalgininkai tvirtina, kad Rusija pati siekia atnaujinti suartėjimą su NATO. Atnaujintas dialogas su Briuseliu jai padėtų išlaikyti separatinius Gruzijos regionus savo įtakoje, išsaugoti pozicijas ginče su Jungtinėmis Valstijomis dėl amerikiečių priešraketinio skydo elementų dislokavimo Rytų Europoje ir galų gale sumažintų Tbilisio ir Kijevo integracijos į Aljansą greitį.

Štai kodėl 2002 m. įsteigtos Rusijos ir NATO Tarybos veiklos atnaujinimas yra gana didelis Maskvos laimėjimas. Tiesa, jis ne mažiau svarbus ir Briuseliui. Pavyzdžiui, NATO suinteresuota vykdyti 2004 m. šios Tarybos priimtą Kovos su terorizmu veiksmų planą, kurį, Rusijos padedamas, Aljansas sėkmingai įgyvendina Afganistane.