Metų pabaigoje – įvykis, kuris, ko gera, jei dar nenustebino, tai nustebins visą pasaulį. Ketvirtadienį po 19 m. pertraukos Maskvoje viešėjęs nuo senų laikų ištikimas jos draugas Nikaragvos prezidentas Danielis Ortega pasiūlė Dmitrijui Medvedevui fantastinį projektą – iškasti į Panamos panašų 280 km ilgio kanalą, jungsiantį Atlanto ir Ramųjį vandenynus.

Rusijos prezidentas jam atsargiai pritarė, išreiškęs susidomėjimą, nes Maskva pastaruoju metu ypač aktyvi Karibų jūros regione. Neseniai Rusijos kariniai laivai dalyvavo regioninėse pratybose, kurias rengė Venesuela. Tiesa, kai rusų laivų flotilė atplaukė į Blufildso uostą, D. Ortega pabūgo audros ir neišėjo į jų sutikimo ceremoniją, tik atsiuntė padėką rusų jūreiviams už atplukdytą 200 tūkst. dolerių vertės humanitarinę pagalbą.

O štai dabar 63 m. sandinistinės revoliucijos lyderis D. Ortega po ilgos pertraukos pats apsilankė buvusios Sovietų Sąjungos sostinėje. Dažnas prisimena, kaip sovietinė propaganda liaupsino šį revoliucijos organizatorių, kuris 1979 m. padarė galą Somosos dinastijai. 5 m. išbuvęs Nikaragvos prezidentu 1990 m. pradžioje jis pralaimėjo dešiniesiems ir vėl į šį postą grįžo 2006 m. lapkritį prieš pat savo gimimo dieną. Užkietėjęs marksistas D. Ortega netrukus įsiliejo į Jungtinių Valstijų imperializmą pliekiančių draugų būrelį, kuriame jau seniai buvo pasiligojęs Kubos lyderis Fidelis Castro, Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas, dar vienas kitas Lotynų Amerikos politikas, o netrukus jis užmezgė glaudžius ryšius su Iranu ir Rusija.

Maskva nuo senų laikų ypač šiltai sutinka Venesuelos, Kubos ir Nikaragvos lyderius – tuos, kurie atvirai neapkenčia JAV. Rusijai šios valstybės gali būti puiki atrama pakertant įsišaknijusius Amerikos interesus į pietus nuo Vašingtono. Jei kalbėsime žvejų kalba, D. Ortega pats lenda į Rusijos paspęstus tinklus. Na, o dalyvavimas grandioziniame kanalo tiesimo projekte dar būtų ir padėka šiai Lotynų Amerikos šaliai už tai, kad ji vienintelė iš kitų pasaulio valstybių pripažino Pietų Osetiją ir Abchaziją. D. Ortega pažadėjo kada nors aplankyti šias dvi separatinės Gruzijos respublikas.

Kalbėdami apie kanalo projektą apžvalgininkai pastebi, kad ši idėja ne nauja. Ji kilo 1825 m., t. y. dar anksčiau negu atsirado sumanymas rausti Panamos kanalą. Ši 82 km ilgio vandens pralaida, pradėta kasti 1881 m. ir baigta 1914 m., tuomet kainavo 400 mln. dolerių. Nikaragvos kanalas, kuris būtų kasamas siauriausioje teritorijos vietoje šalies pietuose, prie sienos su Kosta Rika, kainuotų iki 20 mlrd. dolerių. Darbai tęstųsi maždaug 12 m. ir labai sumažintų Panamos kanalo apkrovą.

Vis dėlto pernai Panama pradėjo savo kanalo rekonstrukciją, kurią ketina baigti 2014 m. Kol dar nėra jokių susitarimų, sunku pasakyti, kas bus galimi šio projekto investuotojai. Taip pat neaišku, kada jis atsipirktų. Vieno laivo praplaukimas per Panamos kanalą kainuoja vidutiniškai 50 tūkst. dolerių. Jeigu Nikaragvos kanalo statyba kainuotų keliasdešimt kartų daugiau, vargu ar laivai suktų į jį. Anksčiau buvo manoma, kad kanalas būtų apkrautas laivais, plaukiojančiais tarp Kinijos ir Lotynų Amerikos šalių, todėl galima būtų pritraukti investicijas iš Kinijos, tačiau pasaulį užgriuvusi finansų ir ekonomikos krizė šias prognozes labai pakoregavo.

Per derybas Kremliuje D. Medvedevas Nikaragvos prezidentui nežarstė pažadų. Buvo pasitenkinta susitarimais aukštojo mokslo, žemės ūkio, navigacinio palydovinio ryšio ir kitose srityse. Kiek anksčiau per Rusijos delegacijos vizitą į Managvą buvo parinktos vietos dviem 150 ir 250 megavatų galingumo hidroelektrinėms Nikaragvoje statyti.

Maskva neskuba. Bendradarbiavimas su Nikaragva, kuri po Haičio yra vargingiausia žemyno šalis, nėra pirmaeilis Rusijos tikslas. Be to, čia dar stiprias pozicijas išlaikė JAV, kurios prieš 2 m. su Nikaragva pasirašė laisvos prekybos sutartį ir per pastaruosius 18 m. jai suteikė beveik pusantro milijardo dolerių neatlygintinos paramos.

Žodžiu, kol kas tenkinamasi minimaliais projektais, o fantastiniai planai palauks geresnių laikų.