Klausimas, ar Turkmėnistanas – ši „dujinė“ Vidurio Azijos šalis – pajudėjo link demokratijos, ar taip ir stovi vietoje kaip Saparmurato Nijazovo laikais, atrodo šiek tiek pritemptas. Tačiau jis vėl keliamas, sekmadienį čia įvykus 4-ojo šaukimo parlamento rinkimams. Kas juos laimėjo?

Nors oficialūs rezultatai bus paskelbti po 10 dienų, šis klausimas taip pat beprasmis. Kaip nekelia nusistebėjimo tradiciškai didelis šiuose kraštuose rinkėjų aktyvumas (94 proc.), taip nekylair abejonių, kad rinkimuose nugalės prezidento Gurbanguly Berdymuchamedovo Demokratinė partija. Mat į 125 deputatų vietas taikėsi 288 kandidatai, ir visi jie – iš valdančiosios „prezidentinės“ partijos.

Taigi, ar jau galime kalbėti apie demokratinius pokyčius Turkmėnistane? Taip. Bent jau sprendžiant iš kai kurių tendencijų.

2007-ųjų pradžioje išrinktas šiemet 50-ties sulaukęs Turkmėnijos vadovas G. Berdymuchamedovas dar per rinkimų kampaniją paskelbė, kad imsis šalyje tam tikrų reformų. Jis pažadėjo atverti platesnį priėjimą naudotis internetu, naujausiomis ryšio technologijomis, televizijos ir spaudos galimybėmis. Tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ 2006-ųjų lapkritį Turkmėniją buvo įrašiusi į 13 valstybių „interneto priešų“ sąrašą.

Ir iš tiesų pernai Turkmėnistano sostinėje Ašchabade buvo atidaryta pirmoji šalyje interneto kavinė. Ji įsikūrė centrinio telegrafo pastate, kur pastatyti penki kompiuteriai. Taip G. Berdymuchamedovas bent pradėjo vykdyti pažadus – užtikrinti šalies piliečiams laisvą priėjimą prie interneto ir mobiliojo ryšio. Mums tai atrodo kiek juokinga, bet, turint galvoje šio regiono šalių mentalitetą, tokios yra šios atokios Vidurio Azijos valstybės visuomeninio gyvenimo realijos.Per rinkimų kampaniją negailėjęs pagyrų pirmtakui, G. Berdymuchamedovas vis dėlto atšaukė kai kurias nepopuliarias didžiojo lyderio reformas: S. Nijazovas buvo nusprendęs nemokėti pensijų, uždarė provincijos ligonines, o vidurinį išsilavinimą sutrumpino iki 9 klasių, kurių esą turį užtekti „tautos tėvo“ veikalams išstudijuoti.

Naujasis vadovas sakė daug dėmesio skirsiąs turkmėnų švietimui. G. Berdymuchamedovas pažadėjo, kad Turkmėnijoje įgyti aukštojo mokslo diplomai atitiks pasaulinius standartus, o vaikus siųs mokytis į Amerikos, Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos, Japonijos ir Kinijos mokyklas. Kaip minėjome, S. Nijazovo laikais vidurinis mokslas sutrumpėjo iki devynerių metų, aukštasis – iki ketverių, o vakarinis ir neakivaizdinis mokymosi būdai buvo išvis panaikinti. Taip šalyje beliko 3 tūkstančiai studentų vietų, tai yra penkis kartus mažiau negu sovietiniais laikais. Turkmėnijoje galiojo tik Ukrainoje, Malaizijoje ir Turkijoje išduoti aukštojo mokslo diplomai. Pagrindine mokomąja disciplina visuose lygiuose tapo S. Nijazovo „filosofinis“ veikalas „Ruchnama“.

Turkmėnbaši įpėdinis, stomatologas pagal išsilavinimą, buvęs sveikatos apsaugos ministras, žadėjo reformuoti ne tik pensijų sistemą, padidinti atvykusių gyventi į šalį atlyginimus, bet ir išlaikyti nemokamą gyventojų aprūpinimą gamtinėmis dujomis, elektros energija ir vandeniu. „Kaip mokė didysis Serdaras (t. y. Nijazovas), nebus keičiamos žemos benzino, miltų, būtiniausių produktų kainos“, – savo rinkimų programoje žadėjo Turkmėnbaši sekėjas.

Staiga miręs S. Nijazovas nepaliko įpėdinio iš savo šeimos klano, nes buvo našlaitis. Tik jaunesnysis brolis Muradas, gyvenantis Vienoje, buvo atsakingas už šalies dujų ir naftos pramonę. Apžvalgininkų nuomone, viena vertus, naujojo šalies prezidento rankos yra laisvos Vidurio Azijoje negirdėtoms reformoms. Kita vertus, akla ištikimybė didžiajam mokytojui ir silpna opozicijos patirtis gali palaidoti turkmėnų viltis kada nors išsivaduoti iš izoliacijos ir asmens kulto.

Bet dabar, praėjus pusantrų metų po prezidento rinkimų, atrodo, asmens kulto monolitas pamažu byra. Prieš šiuos parlamento rinkimus buvo priimtas ilgai rengtas įstatymas „Dėl valstybės kūrimo“. Pagal jį šiek tiek pakeistas Turkmėnistano himno tekstas. Jame neliko žodžio „Turkmėnbaši“ („turkmėnų tėvas“), jis pakeistas žodžiu „talk“ („liaudis“).

Dar daugiau: iš Ašchabado centro dingsta Turkmėnbaši portretai, o iš administracinių pastatų ir viešbučių – jo biustai. O neseniai šalies oficiozas „Neutralusis Turkmėnistanas“ pranešė, kad nuspręsta iš Ašchabado centro iškelti gigantišką, ant 20 metrų postamento pastatytą 12 metrų aukščio paauksuotą Turkmėnbaši statulą. Virš sostinės centro iškilusi statula lėtai sukasi ratu, kad S. Nijazovo veidas visuomet būtų atgręžtas į saulę. Vyriausybės posėdyje G. Berdymuchamedovas įsakė monumentą iškeldinti į pietinį miesto pakraštį, bet kada tai bus padaryta, neaišku.

Nepaisant to, tikina „BBCRussians“, permainos Turkmėnistane dar labai nedrąsios: lieka vienpartinė sistema, nėra jokios žodžio laisvės, o naujasis prezidentas pradėjo kaldinti monetas su savo atvaizdu ir leisti savo kalbų bei pasisakymų rinkinius. Pirmojo Turkmėnistano laikraščių puslapio viršuje nebeliko Turkmėnbaši portreto – jį pakeitė G. Berdymuchamedovas ir citata iš jo inauguracijos kalbos…

Bet vis tiek kyla natūralus klausimas: kodėl Ašchabadas gana drąsiai griauna asmens kulto liekanas ir bando sukti demokratijos keliu?

Akivaizdu, kad reformoms ryžtasi ekonomiškai stipresnės valstybės. Turkmėnistanas užima didžiulę 488 100 kv. km teritoriją, o gyventojų skaičius palyginti nedidelis (apie 5 mln.), bet turi net 1800 km Kaspijos jūros pakrantės, per metus pagamina bendrojo vidaus produkto (BVP) už 45 mlrd. JAV dolerių (gana aukšta 81 vieta pasaulyje), o vienam gyventojui tenka 8900 dol. šio BVP (68 vieta).

O juk Kaspijos jūros regionas – tai tas Eurazijos taškas, kur susikerta labai daug energetinių interesų, tarp jų ir Europos Sąjungos. Jis yra trečias pasaulyje pagal energijos išteklius. Kai kurių specialistų tvirtinimu, vien tik Karakumų dykumoje, kurios didesnė dalis priklauso Turkmėnistanui, glūdi nuo 2 iki 10 trilijonų kubinių metrų dujų, o šiai valstybei priklausančiam Kaspijos jūros šelfe – apie 5 trln. kub. metrų. Ašchabadas pasamdė vieną Didžiosios Britanijos kompaniją šiems resursams geriau ištirti. Maskvos ir Pekino veržimasis į Vidurio Aziją verčia dar labiau skubėti.

Kaip šių metų balandį rašė laikraštis „The Wall Street Journal“, Vakarai visas viltis deda į „Nabucco“, į kurį įsilietų ir dujotiekis iš Turkmėnistano. Jo statybą numatoma pradėti 2010 metais, o preliminari kaina – apie 5 mlrd. eurų. Pirmoji atkarpa (vardinant atbuline tvarka) iš Austrijos iki Ankaros eis per Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją. Ties Turkijos siena ji bus baigta iki 2013 metų. Iš pradžių apie 8 mlrd. kubinių metrų dujų šiuo vamzdžiu bus tiekiama iš Azerbaidžane esančio Šach Deniz-2 telkinio, bet tiekėjais gali tapti ir Kazachstanas,  Iranas bei šiauriniai Irako rajonai. Neabejotina, kad dujotiekiu labiausiai suinteresuotas Turkmėnistanas, pagal įvairius gamtinių dujų atsargų vertinimus užimantis 15 vietą pasaulyje.

„Nabucco“ atkarpoje tarp Turkmėnistano ir ES yra nemažai valstybių, kur politinė ir ekonominė situacija kelia nemažą riziką. Su pagrindiniu energetiniu varžovu Kaspijos jūros regione – Azerbaidžanu – Ašchabado santykiai nėra geri, daugiausia jiems trukdė seni ginčai dėl skolų ir teisės į energetikos išteklius neutralioje jūros dalyje. Tiesa, šių metų kovo pradžioje šis ginčas išblėso, nes abi šalys atkūrė visaverčius diplomatinius santykius, ir dujotiekio Kaspijos jūros dugnu realizacijos idėja pajudėjo iš mirties taško: europiečiams įsižiebė viltis, kad nuo 2013 m. jų namuose žydrosios liepsnelės degs ryškiau, ir jie pradės apsieiti be Rusijos tiekėjų.

***

Visas šis ekonominių priklausomybių mazgas įpina Ašchabadą į sunkių, bet jam pelningų politinių žaidimų kamuolį. Turkmėnistano svoris regione ir Azijos bei Europos žemynuose didėja. Tai ir skatina demokratines permainas šioje Vidurio Azijos šalyje. Naujasis vienpartinis parlamentas, nors ir nėra vakarietiško modelio, nors dar tradiciškai prezidento tampomas už virvelės, jau gali tas virveles ir pats traukyti – tegul ir ne pačiose svarbiausiose gyvenimo srityse.