Gruodžio 12 d. pažymimas Rusijos Konstitucijos 15-metis. Ta proga Didžiuosiuose Kremliaus rūmuose buvo surengta mokslinė konferencija, kurioje kalbą pasakė prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Gal konferencija būtų taip ir praėjusi kaip proginis oficialus renginys, jei ne vienas incidentas.

Kalbant prezidentui, dešimtoje eilėje sėdintis vyras ėmė šūkauti „Gėda Konstitucijos pataisoms”, „Reikalaujame laisvų rinkimų”. Oratorius į jį atkreipė dėmesį tik tuomet, kai savo darbo ėmėsi apsaugininkai. Tuomet prezidentas nutraukė pranešimą ir pasakė: „Tegu jis lieka ir klausosi. Atvirai sakant, Konstitucija tam ir priimta, kad kiekvienas galėtų išreikšti savo poziciją”. Salėje prapliupo plojimai. Tačiau paskui, kai oratorius vėl įniko į popierius, apsauga vis dėlto išvedė triukšmadarį nežinoma kryptimi…

Jei ne šio įvykio tiesioginė transliacija per Rusijos televiziją, jis nebūtų pastebėtas ir sukėlęs kokių nors minčių, kaip sovietiniais laikais vykę partiniai suvažiavimai. Galbūt ir Rusijos vadovas nebūtų užstojęs vyriškio, jei nebūtų pasitaikiusi proga viešai pademonstruoti, koks jis demokratas. Ir apskritai dabar laikai kiti: Michailo Gorbačiovo epocha pakeitė ne tik politinę sanklodą, bet per trumpą laiką ir Rusijos politikų mąstyseną, kas labai keista. Dabar Rusijos politikai veržte veržiasi melstis į cerkvę, žmonių kalba bendrauja su rinkėjais, nebijo pakritikuoti vadovų ir viso Kremliaus, atvirai skelbia esantys už demokratines vertybes, tiesa, ne vakarietiškas, o nacionalines.

Pažymėdami Rusijos Konstitucijos 15-metį, apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad ji buvo svarstoma ir priimta sunkiu šaliai metu. Praėjus 2 m. po pirmojo pučo, sovietinėms respublikoms atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos, o paskui ir jai pačiai iširus, Rusijai teko dar vienas išmėginimas – 1993 m. spalį kilęs ginkluotas konfliktas tarp Boriso Jelcino aplinkos ir tuometinės Aukščiausiosios Tarybos. Po keleto mėnesių, nugalėjus demokratams, pagrindinį šalies įstatymą reikėjo keisti iš esmės, lopyti jį ir pritaikyti toms sąlygoms, kurios galėtų užkirsti kelią nekonstituciniams veiksmams.

Bet nusikelkime dar giliau į istoriją. Sutapimas ar ne, bet 1936 m. vadinamoji stalininė Sovietų Sąjungos Konstitucija taip pat buvo priimta gruodį. Praėjus metams po jos įsigaliojimo, 1937 m. gruodžio 12 d. turėjo įvykti visuotiniai valdžios rinkimai, tačiau juos pakeitė „didysis teroras”, trukęs 15 mėnesių. Dėl politinių motyvų tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo suimta apie pusantro milijono žmonių, iš kurių apie pusė buvo sušaudyta iš esmės be teismo. Taip Josifas Stalinas įtvirtino konstitucines normas.

Šių metų gruodžio 5 d. šių represijų 70-mečiui paminėti vyko mokslinė konferencija, kurioje istorikai Nikita Petrovas ir Markas Jansenas pristatė savo tyrimą „Stalino augintinis – Nikolajus Ježovas”. NKVD vadeivos rankomis, o tiksliau – dygliuotomis pirštinėmis (tai aliuzija į N. Ježovo pavardės analogiją su „ežiu”), buvo sumanyta ne tik pakirsti tariamų liaudies priešų šaknis, artėjant karui su Vokietija, kiek vadinamiems „kontrrevoliuciniams elementams” neleisti pasinaudoti tik ką priimta Konstitucija, kad jie nekeltų pavojaus J. Stalinui ir jo parankiniams.

Kaip jau sakėme, dabar laikai kiti. Politinio linčo ir represijų būdų dabar irgi yra kitų. Tačiau, kaip dygiai juokauja interneto svetainės „Grani.ru” apžvalgininkas, prisiminęs dabartinio Rusijos vadovo pavardės reikšmę, dygliuotas N. Ježovo pirštines keičia gauruotos lokio letenos. Vadinasi, naujoji Rusijos Konstitucija vėl pritaikoma Kremliaus poreikiams. Prezidentas pasiūlė Konstitucijos pataisas, kurios pailgintų valstybės vadovo įgaliojimus iki 6 m., o Dūmos – iki 5 m. Jos sukėlė karštas diskusijas, kad dabartiniai šalies lyderiai ketina užsitikrinti šiltas vietas kone iki gyvos galvos…

Kaip parodė penktadienio incidentas Kremliuje, Rusijoje bent jau nedraudžiamos diskusijos. Šiaip ar taip tai nemažas demokratijos šuolis nuo J. Stalino ir N. Ježovo laikų.