Tie, kurie pernai ir šių metų pradžioje šaukė, kad Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir jos pripažinimas – tai kelias į naują karą Balkanuose, dabar savo žodžius gali atsiimti. 2008 m. artėja prie pabaigos, ir vasario 17 d. paskelbtas Prištinos atsiskyrimas nuo Belgrado tokio konflikto regione, koks buvo prieš 10 m., nesukėlė. Tiesa, santykiai su Serbija yra įtempti, tarp serbų ir albanų kartais kyla nesutarimų, tačiau šiaip jau Balkanai nevirto nauju pragaru. Paskelbus nepriklausomybę Kosove buvo dislokuotos Jungtinių Tautų taikdarių pajėgos, kurios nesikišo į vietos valdžios reikalus, o tik palaikė tvarką provincijos viduje, daugiausia serbų apgyvendintuose rajonuose ir prie sienos su Serbija.

Praėjo beveik metai, ir po ilgų derybų ir trinties savo tvarkos palaikymo misiją Kosove vis dėlto pradėjo ES pajėgos, pavadintos santrumpa EULEX. Apie 1900 policininkų imsis teisėsaugos ir teisėtvarkos funkcijų, kurias anksčiau vykdė Jungtinių Tautų taikdariai.
Apie padėtį buvusioje Serbijos provincijoje yra įvairių liudijimų. Bet vienas svarbiausių taikos regione architektų, Nobelio taikos premijos laureatas, buvęs Suomijos prezidentas Martti Ahtisaari, kuriam trečiadienį Osle ir įteikta ši premija, ceremonijos išvakarėse pareiškė, kad Kosovo nepriklausomybės procesas tik gilės nepaisant serbų protestų, nes jam kelio atgal nėra.

Vakarų spauda, nors ir pripažįsta, kad, Michailo Gorbačiovo žodžiais, „procesas pajudėjo negrįžtamai“, jis bemaž nė kiek nepažengė į priekį. Italijos laikraštis „Il Manifesto“ rašo, kad, prižiūrint Jungtinėms Tautoms, Kosove vis tiek klesti korupcija, nedarbas pasiekė 60 proc., nacionalinės mažumos neapsaugotos, valdymas apsiriboja policijos, teismų ir muitinių priemonėmis. Briuselis pats konstatuoja, kad teismų sistema Kosove silpna, ji nepajėgia apginti etninių mažumų nuo prievartos.

Iki šiol ir pačios ES reakcija į Kosovo nepriklausomybės paskelbimą buvo nevienoda. Ispanija, Graikija, Rumunija, Slovakija iki šiol nepripažįsta Kosovo, o Vokietija, Italija, Prancūzija ir Didžioji Britanija tai padarė nieko nelaukdamos, nekreipdamos dėmesio į Serbijos ir Rusijos protestus. Taigi žaizda, kaip rašo italų komunistų laikraštis, atsiveria tokia pati kaip 1999 m., kai NATO smogė serbams vadinamąjį „humanitarinį“ smūgį. Kairiųjų leidinys tvirtina, kad ES misija neturi juridinio statuso valdyti nepriklausomos šalies valdžios struktūrų. Jo negavo ir NATO pajėgos, kurios dislokuotos provincijoje, Makedonijos mieste Kumanove, pasirašius taikos susitarimą dėl Kosovo. Vis dėlto Belgradas buvo priverstas taikytis su Briuselio diktatu, tik reikalavo, kad Bendrijos pajėgos nesikištų į Kosovo pripažinimo veiksmus. Susitaikymui dingstis buvo rasta: tiek Serbija, tiek Kosovas viliojami į ES, o ši provincija – dar ir į NATO. Lapkričio pabaigoje galimą jų stojimą svarstė Aljanso gynybos ministrai, o apžvalgininkai dar atkreipė dėmesį, kad diskusijose dalyvavo ir Albanijos atstovai…

Kol ES misija Kosove pradės veikti, praeis keletas mėnesių. Ji dirbs konkrečiose vietose, ir, kaip mano laikraštis „The New York Times“, gal tai taps modeliu, kaip užgesinti panašius konfliktus ateityje ir neleisti įsiplieksti etniniams neramumams. Svarbu, kad tai Bendrijos civilinė misija, o ne blogą reputaciją regione pelniusi NATO. Kaip rodo Bosnijos ir Hercegovinos patirtis, kur prieš 4 m. ES policinės pajėgos sėkmingai pakeitė Aljanso taikdarius, Europos Bendrija, net ir nesukūrusi savo kariuomenės, gali sėkmingai tvarkytis savo namuose.