Rašyti ir kalbėti apie mirusį žmogų – subtilus užsiėmimas. Paprastai, kol jis nepalaidotas, apie jį nutylima arba atsiliepiama tik palankiai, tačiau penktadienį miręs Maskvos ir Visos Rusijos patriarchas Aleksijus II – ypatinga asmenybė, kurią, nelaukdama antradienį vyksiančių velionio laidotuvių, analizuoja tiek Rusijos, tiek viso pasaulio žiniasklaida. Atskleidžiami ne tik patriarcho nuopelnai Stačiatikių cerkvei, bet ir jo santykiai su Vatikanu, aktyvi parama Kremliui, netgi įtarimai bendradarbiavus su KGB…

Sunkiausias kaltinimas, mestas 1929 m. Taline gimusiam Aleksejui Ridigeriui, – tai bendradarbiavimas su sovietų valdžia ir KGB. Įtarimus kėlė labai sėkminga bažnytinė Aleksijaus II karjera tuo laikotarpiu, kai dvasininkai buvo negailestingai persekiojami. Niūriais stagnacijos dešimtmečiais Aleksijus II užkopė į aukščiausią Bažnyčios postą be jokių trukdymų.

Iš tikrųjų jauno dvasininko karjera sudėtingu Bažnyčiai pokario laikotarpiu buvo sklandi ir sėkminga. Aktyvūs ir autoritetą tarp tikinčiųjų turėję dvasininkai tuomet dažniausiai būdavo grūdami į kalėjimus arba priverstinai išsiunčiami tarnauti kur nors į Sibirą ar kitus Sovietų Sąjungos pakraščius. Įtarimus sustiprino ir tai, kad būsimasis patriarchas gimė nepriklausomoje Estijoje. Norom nenorom tai perša mintį, kad būsimasis patriarchas bendradarbiavo su sovietų slaptosiomis tarnybomis. Estijos istorikas Indrekas Jurjo netgi rado 1958 m. vasarį pažymėtą agento Drozdovo užverbavimo aprašymą, o žinomas sovietinis disidentas Glebas Jakuninas Prancūzijos naujienų agentūrai AFP sakė žinojęs, kad dvasininkas buvęs labai aktyvus KGB informatorius. Štai kodėl jis, žlugus sovietų režimui, kategoriškai prieštaravo bet kokiems rusų dvasininkų ryšių su KGB tyrimams. Kaip rašo laikraštis „The New York Times“, turėdamas 30 m. informatoriaus stažą Aleksijus II slapta 1988 m. buvo apdovanotas šios saugumo tarnybos medaliu.

Vis dėlto visas politines Aleksijaus II nuodėmes atpirko jo aršus stačiatikybės gynimas. Dėl to Vakaruose jis buvo vertinamas kaip kitų religijų – protestantizmo ir katalikybės – priešininkas. Aleksijus II labai stengėsi, kad stačiatikybė būtų pripažinta vyriausiąja Rusijos religija. Priimant įstatymą dėl tradicinių Rusijos religijų, patriarchas pasistengė, kad į šį sąrašą nepatektų Romos katalikai. Su Vatikanu Rusijos ortodoksai palaikė tradiciškai šaltus santykius, ir Romos popiežius taip ir nebuvo įsileistas į Maskvą.

Aleksijus II buvo Bažnyčios ir valstybės atskyrimo šalininkas, tačiau drauge nepajėgė atsispirti pagundai kištis į politiką. Jis pritarė Kremliaus pozicijai Balkanų konflikto atveju, kilus nesutarimams dėl Kalnų Karabacho, Padniestrės, plykstelėjus karo veiksmams Gruzijoje. 2006 m. patriarchas gavo tarptautinę premiją „Taikos balandis“, tačiau, Paryžiaus laikraščio „Le Figaro“ nuomone, dažnai jo parama Kremliui reiškė Bažnyčios pataikavimą „vanagui“. Paskutinis Aleksijaus II slystelėjimas įvyko šią vasarą, kai už Stačiatikų bažnyčios kritiką titulo neteko Čiukotkos ir Anadyrės vyskupas Diomidas.

Vis dėlto apžvalgininkai sutaria, kad patriarchas per 18 m. labai sustiprino Bažnyčią. Tai matyti ne tik iš to, kad ją pradėjo lankyti visa buvusios sovietinės imperijos viršūnėlė – ir Borisas Jelcinas, ir dabar Dmitrijus Medvedevas, ir net uolus KGB auklėtinis Vladimiras Putinas. Cerkvė tapo valstybė valstybėje, gaila tik, kad krikščioniškosios vertybės taip greitai nesusilieja.

Dabar stačiatikiai svarsto: kokia bus krikščioniškoji Rusija ateityje? Tai priklausys ir nuo to, kas per šį pusmetį bus išrinktas 16-uoju patriarchu ir kaip būsimasis Cerkvės vadovas pajėgs atsiriboti nuo dažnai vulgarios Kremliaus politikos.