Nuolatinis Kremliui palankus interneto svetainės Regnum.ru komentatorius Viktoras Olžyčius dešinių atėjimą į valdžią Lietuvoje vadina katastrofa jos santykiams su Rusija, bet šįkart jo vertinimai nuosaikesni. Vertimas šiek tiek sutrumpintas.

Taigi, viskas klostosi taip, kad po ilgos pertraukos Lietuvoje vėl bus dešiniųjų vyriausybė. Neva lojalios Rusijai R.Pakso ir V.Uspaskicho partijos, galima sakyti, patyrė nesėkmę. Jų svajonė užgrobti valdžią teliko tik svajone. Ilgus metus valdę socialdemokratai parodė labai blogą rezultatą ir, kaip rašo Lietuvos analitikai, perėjo į „politinių neūžaugų“ kategoriją. Jų sąjungininkai iš kairiųjų flango apskritai į Seimą nepateko.

Tokia po rinkimų susiklosčiusi situacija gana nemaloni Rusijai, Rusijos ir Lietuvos santykiams, jeigu nepasakius – katastrofiška. Problema tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta. Manoma, kad atėję į valdžią konservatoriai pablogins tuos santykius. Pakanka prisiminti, ką siūlė kai kurie Seimo nariai iš Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos bloko įvykių Gruzijoje metu. Pavyzdžiui, jie žadėjo uždaryti tranzitą į Kaliningradą, pašalinti Rusiją iš Didžiojo aštuoneto, neleisti jos į PPO, dislokuoti NATO bazes Lietuvos teritorijoje. Jie ir toliau yra pagrindiniai iniciatoriai reikalauti iš Rusijos „atlyginti sovietinės okupacijos padarytą žalą“.

Rinkimų į Seimą išvakarėse būtent konservatoriai panaudojo rusofobijos kortą, ir tai davė rezultatą. Jie kvietė rengtis naujai Lietuvos okupacijai, gąsdino, kad valdžią šalyje paims „Kremliaus projektai“, tai yra R.Pakso ir V.Uspaskicho partijos. Likus keletui mėnesių iki rinkimų, konservatorių lyderis A.Kubilius rusišką kapitalą Lietuvoje pavadino grėsme nacionaliniam saugumui, o po savaitės tokią grėsmę įžvelgė ir Lietuvos investicijose Rusijoje. Jis paragino Lietuvos verslininkus trauktis iš Rusijos rinkos ir pieną parduoti Vakarams.

Galų gale prieš pat rinkimus konservatoriai paskelbė kandidatus į visus ministrų postus, jeigu jiems teks formuoti Vyriausybę. Šiame sąraše užsienio reikalų ministerijai numatyta vadovauti V.Landsbergiui – atviram Rusijos kritikui per visus šiuos dešimtmečius. Taigi, Lietuvoje klausiama, kaip klostysis šalies užsienio politika, vadovaujant jai V.Landsbergiui. Kur jau daugiau dviejų šalių santykiai gali blogėti?

Nors yra ir kitokia nuomonė. Ar konservatoriai elgsis taip pat, kaip ir būdami opozicijoje? Ekspertai vieningai teigia, kad konservatorių rinkimų programa – vienintelė apgalvota ir rimta, be tuščių žodžių, ne populistinė. Ji pragmatiška ir apgalvota. Su ja daugelis sieja viltis išbristi iš krizės, jei aplink konservatorius bus suformuota centro dešinės koalicija. Tačiau tas pragmatizmas nesuderinamas su santykių su Rusija blogėjimu, nors su ja valstybę sieja glaudūs energetiniai ryšiai.

Bet atsakymai į klausimą, kodėl ir iki šiol, valdant socialdemokratams, Lietuvos ir Rusijos santykiai tik blogėjo, nėra lengvas. Blokuoti Lietuvos ir Rusijos santykius – G.Kirkilo vyriausybės darbas.

Diplomatinės Lietuvos pastangos sukurti ES „antirusišką bloką“ – ne dešiniųjų, bet kairiųjų nuopelnas. Neužmirškime, kad centro dešinės vyriausybėje dalyvaus dvi liberalios partijos, o jos orientuojasi į verslo interesus. Ypač B.Lubio pramonininkų konfederacija griežtai kritikavo kairiąją vyriausybę, kuri ėmėsi konfrontacijos su Rusija kurso.

Lietuvos verslininkai kaip tik ir priešinosi aikštingai Vilniaus pozicijai santykiuose su Maskva. Juk ji kenkia jų interesams, mažina jų pelnus, kenkia verslui tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje. Būtų keista, jei dvi liberalios partijos būsimoje A.Kubiliaus vyriausybėje dėl to tylėtų.

O ir patys konservatoriai, nepaisant antirusiškos retorikos, bus priversti realiai peržiūrėti į priklausomybę nuo Rusijos energetikos. Kitu atveju netekę šilumos ir šviesos rinkėjai paklaus, kodėl dėl kažkokių neaiškių principų gadinami santykiai su stipriu kaimynu, nuo kurio priklauso jų kasdienis gyvenimas.

Tad keista, kad net pasibaigus rinkimams konservatoriai nepaskelbė jokio antirusiško pareiškimo. Stebėtina, kad Rusija visiškai išnyko iš jų kalbų. Ar tai tyla prieš audrą? O gal tai pasirengimas vaidinti atsakingą prieš tautą vaidmenį?

Gali būti, kad naujas žodis užsienio politikoje – tai ne kas kita, kaip bandymas pradėti nelauktą konstruktyvų dialogą ir naujus santykius su Rusija.

Tai būti tikrai netikėta. Santykiuose svarbu ne jausmai ir simpatijos, o pragmatizmas ir realus padėties suvokimas, kur šiuo metu atsidūrusi šalis ir tauta. Kairieji to nesuprato. Bet dešiniesiems, žinoma, reikia laiko, kad suvoktų tą naują vaidmenį – atsakomybę prieš savo šalį, žmonių gerovę. Sunku pasakyti, ar šio vaidmens kaita įvyks artimiausiu metu, bet, mūsų nuomone, galimybės tokiam posūkiui yra.