Kodėl mums vis labiau patinka Libija?

Pasaulis keičiasi. „Kas buvo nieks, tas taps viskuo“, – giedama komunistiniame internacionale. Dar neseniai Libijos lyderis Muammaras Gaddafi buvo vienas didžiausių Vakarų priešų, o štai rugsėjį Tripolyje jam mielai šypsojosi Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Condoleezza Rice. Penktadienį Libijos vadovas atvyko į Maskvą, kuri anksčiau lyg ir privengė glaudžių ryšių su Tripoliu. Trijų dienų vizito į Libiją buvo nuvykusi ir Lietuvos pareigūnų ir verslininkų delegacija.

Tai, kad santykiai normalizuojami, netgi pagirtina. Lietuva, kuri užmezgė diplomatinius santykius su Libija tik šių metų birželį, tikisi užsitikrinti dujų tiekimą iš kitų šaltinių būsimam suskystintųjų dujų terminalui.

M. Gaddafi yra didelis Maskvos skolininkas. Prieš 23 m. apsilankęs tuometinėje Sovietų Sąjungoje Libijos diktatorius sudarė milžiniškas rusiškų ginklų tiekimo sutartis, ir Libijos skola išaugo iki puspenkto milijardo dolerių. Praėjusį balandį Vladimiras Putrinas Tripolyje nurašė visas šios šalies skolas, bet už tai pareikalavo dislokuoti prie Libijos krantų Rusijos karinę jūrų bazę. Maskva ieško, kur pergabenti Sevastopolyje stovinčius Rusijos laivus, kai 2017 m. nustos galioti sutartis su Ukraina.

Vis dėlto derybose Tripolyje V. Putinas sugebėjo įtikinti M. Gaddafi už 2 mlrd. Amerikos dolerių pirkti naujų rusiškų ginklų. Kol Tripolis sutarties nepasirašė, nejuda iš mirties taško ir 550 km geležinkelio Sirtas–Bengazis statyba. M. Gaddafi nepritarė Libijos dalyvavimui Rusijos kuriamame tarptautiniame dujų kartelyje ir reikalavo, kad „Gazpromas“ leistų jam dalyvauti eksploatuojant rusų dujų telkinius.

Toks įtemptas, bet kartu ir daug vilčių teikiantis bendradarbiavimas iš pradžių buvo atgręžtas į Vakarus, konkrečiai – į JAV. Libijos lyderis Amerikos prezidentus yra pavadinęs šuniško režimo vadeivomis.

Libijos ir JAV santykiai buvo nutraukti 1981 m., kai Vašingtonas, įtardamas Tripolį masinio naikinimo ginklo kūrimu ir parama teroristams, režimą įtraukė į „blogio ašies“ sąrašą. 1986 m. Amerikos kariniai bombonešiai bombardavo pajūrio miestus ir patį Tripolį. O štai šio rugsėjo pradžioje istorinio vizito į Libiją atvykusi JAV valstybės sekretorė C. Rice mielai šypsojosi diktatoriui amerikiečių sumbombarduotame vyriausybiniame komplekse „Bab al Azizia“.

Libijos lyderis per derybas pareiškė, kad JAV ir Libijos konfliktų istorija baigta visiems laikams, bet paskui pridūrė, kad „jo šalis neketina paklusti Amerikai“.

Aukštos JAV valdininkės vizitas į Tripolį surengtas nepraėjus nė mėnesiui po abiejų vyriausybių susitarimo išmokėti kompensacijas nuo Libijos atakų nukentėjusiems JAV piliečiams, taip pat Libijos piliečiams, kurie tapo atsakomųjų JAV veiksmų aukomis. Šis susitarimas siejamas su šeimomis, kurių artimieji žuvo 1988 m. susprogdinus oro lainerį virš Lokerbio miestelio Škotijoje. Per šį daugiausia gyvybių nusinešusį išpuolį, dėl kurio kaltinamas M. Gaddafi režimas, žuvo 270 žmonių. Kita vertus, pagal susitarimą kompensacijos taip pat turėtų būti skirtos nukentėjusiesiems nuo 1986 m. balandžio 16 d. surengtų JAV aviacijos antskrydžių Tripolyje ir Bengazyje. Per šias atakas žuvo 41 žmogus, tarp jų – M. Gaddafi įsivaikinta mergaitė.

Kodėl trys valstybės – JAV, Rusija ir Lietuva – (ir ne tik jos) taip įnirtingai ieško suartėjimo su buvusiu nekenčiamu Libijos režimu? Dėl visko kalta pasaulinė energetikos krizė. Libijos ekonomika tiesiogiai priklauso nuo naftos pramonės. Nafta sudaro beveik visas šalies eksporto įplaukas ir apytiksliai vieną ketvirtadalį bendrojo vidaus produkto (BVP). Šios naftos pramonės pajamos ir nedidelė Libijos populiacija daro šalį viena pirmaujančių tarp Afrikos valstybių pagal vienam gyventojui tenkančią BVP dalį. Pagal šį rodiklį Libija užima 56 vietą tarp kelių šimtų pasaulio valstybių. Nafta padėjo Libijai išplėtoti socialinę apsaugą, kuri turėjo nemažą įtaką geresnėms gyvenimo sąlygoms ir ypač švietimo sričiai. Pastaruoju metu Libijoje rasti didžiuliai dujų telkiniai.

Kitaip sakant, dujos ir nafta šių dienų pasaulyje sutaiko net didžiausius priešus. Galima daug kalbėti apie amžinąsias vertybes, demokratijos reikalavimus, bet pragmatizmas jau sklaido akliną rūką valstybių ir jų lyderių tarpusavio santykiuose.

Read previous post:
Savaitės pjūvis 2008-10-31 (video)

Artėjant susikaupimo ir Vėlinių metui, laidoje „Savaitės pjūvis" kalbėsimės su psichologijos daktaru Gediminu Navaičiu. Jis išrinktas Seimo nariu, tačiau specialistas...

Close