Dalai Lama nusivylė ir traukiasi…

Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama traukiasi iš šio posto, kurį jis užima štai jau 71 m. Liepą 73 m. sulaukęs budistų lyderis pareiškė, kad atsisako bandymų įtikinti Kinijos vadovybę suteikti Tibetui didesnę autonomiją. Nobelio taikos premijos laureatas tai pasakė trečio derybų raundo tarp Tibeto atstovų tremtyje ir Kinijos išvakarėse. Vis dėlto netrukus gautas patikslinimas, kad žurnalistai Dalai Lamos pareiškimą šiek tiek iškraipė. Savo veiklos jis nenutrauksiąs, kol sukurtas specialus Tibeto tautos susirinkimas, kurį ketinama sušaukti lapkričio viduryje Indijoje, nutars, kokios taktikos laikytis derybose su Kinija ir kam patikėti tolesnį dialogą su Pekinu.

Gali būti, kad žinią apie Dalai Lamos pasitraukimą pakurstė Pekinas, kuriam, matyt, norėtųsi, kad prie derybų stalo sėdėtų ne toks prisiekęs Tibeto nepriklausomybės šalininkas ir ne toks žinomas pasaulyje budistų dvasininkas.

Žinoma, gandai ne tuščioje vietoje randasi. Apie pasitraukimą iš aktyvios veiklos Dalai Lama prakalbo dar viešėdamas Vilniuje 2001 m. birželį. Tuomet žurnalistams jis užsiminė, kad netrukus pradės pamažu atsitraukti nuo reikalų, nes „laikas rengtis kitai kelionei“.

Dalai Lama XIV visą gyvenimą labai aktyvus ir tuo nusileidžia nebent Romos popiežiui. 1950 m. okupavus Tibetą, 1959 m. Dalai Lama pasitraukė į Šiaurės Indiją. Čia gyvendamas budistų lyderis aplankė beveik 60 pasaulio šalių. Vasarą jis dar pabuvojo Prancūzijoje, kur ragino Vakarų valstybes neboikotuoti Pekino olimpinių žaidynių. O ir dabar, lyg ir atsisakydamas aktyvios veiklos, jis rengiasi spalio pabaigoje įvyksiančiai kelionei į Japoniją.

Ši veikla Tibeto Vyriausybei tremtyje ypač varginanti. Pastaruoju metu sušlubavo jo sveikata. Rugpjūtį Dalai Lama dėl skausmų pilvo srityje buvo nutraukęs vizitus ir susitikimus, o Delyje jam buvo atlikta tulžies akmenų šalinimo operacija. Indijos spauda rašė, kad jam buvo atsivėrusi ir skrandžio opa. Praėjusią savaitę jis grįžo į tremties vietą Daramsalą, kur tibetiečiai jį sutiko triukšmingomis garbinimo ovacijomis.

Vis dėlto Dalai Lamos nusivylimą paskatino ne tik ligos. Nuo šių metų kovo, kai Kinijos valdžia žiauriai numalšino budistų protestus Tibeto sostinėje Lasoje, tolesnius autonomijos reikalavimus galima buvo pamiršti. Tarptautinės visuomenės spaudžiamas Pekinas sutiko sėsti prie derybų stalo su Tibeto Vyriausybės tremtyje atstovais, tačiau du derybų raundai įvyko vien todėl, kad Kinija nuogąstavo dėl olimpinių žaidinių boikoto. Kai jos sėkmingai įvyko, trečio derybų etapo buvo atsisakyta.

Tuo metu Dalai Lama Pekinui rodė ženklus, kad jis pasiruošęs kompromisams dėl Tibeto statuso. Kad Kinija nepyktų, atvykęs į Prancūziją jis atsisakė susitikti su prezidentu Nicolas Sarkozy. Viešėdamas Europoje jis ragino tibetiečius nedaryti kliūčių nei olimpinės ugnies estafetei, nei pačioms žaidynėms. „Kinijos liaudis nusipelnė garbės priimti pasaulines žaidynes“, – sakė jis Paryžiuje.

Budistų tikėjimas apskritai skatina taikų sambūvį tarp žmonių ir valstybių. Dalai Lama, nepaisydamas Kinijos represijų prieš jo tautą, tolygio mažino savo reikalavimus Pekinui dėl Tibeto statuso. Griežtas 1987 m. Vašingtone paskelbtas penkių punktų taikos planas pamažu virto reikalavimais Tibetui suteikti ne nepriklausomybę, o tik autonomiją, savivaldą, išsaugant nacionalinį tapatumą. Už šiuos kompromisus 1989 m. jam buvo įteikta Nobelio taikos premija.

Šių reikalavimų nepakeitė ir žiaurūs kovo įvykiai. Teisindamasis dėl savo galimo pasitraukimo budistų lyderis sakė, kad jis „visą laiką bendraudamas su Kinija nuoširdžiai siekė aukso vidurio, tačiau į tai ji nieko pozityvaus neatsakė, todėl aš pasiduodu…“

Šiemet viešėdamas Didžiojoje Britanijoje BBC kompanijai Tibeto dvasinis vadovas pareiškė tikįs, kad „Kinija irgi keičiasi, gal ta kaita truks dešimtmečius, bet galimas dalykas, kad ji atves į skaidrius jos santykius su Tibetu, nes budistų kultūra gali praturtinti Kinijos kultūros palikimą; štai kodėl mums reikia sėsti prie derybų stalo“.

Kai Dalai Lama 1991 m. pirmą kartą lankėsi tik ką nepriklausomybę paskelbusioje ir šurmuliuojančioje Lietuvoje, stebėjau jo ramų, nuolat besišypsantį veidą, klausiausi minkštai tariamų angliškų žodžių, žavėjausi jo maloniais atsakymais į bet kokį šiurkštų klausimą ir galvojau, kad šitame žmoguje visa, kas visuose pasaulio tikėjimuose tauriausia…