Nesaugumą kiekvienas pajuntame įvairiai. Dažnas nerimauja dėl sveikatos, dėl vaikų ateities, dėl gilėjančios ekonominės krizės. Dar sovietiniais laikais buvome gąsdinami karo pavojumi ir visi kviečiami kovoti už taiką. Šiandien tokių garsiakalbių oratorių lyg ir nėra, tačiau pavojų nė kiek nesumažėjo, jie tik pakeitė savo pavidalą arba net ir jo nepakeitė.

Jau beveik trys mėnesiai buvusioje sovietinėje erdvėje susiformavęs vienas juodas grėsmės debesis, neduodantis ramybės ir Baltijos šalims. Savaime suprantamas pavojus kilo tuomet, kai Rusija įvykdė agresiją prieš Gruziją. Nuo Kaukazo iki Baltijos pradėta būgštauti, kad taip Sovietų Sąjungos paveldėtoja Rusija demonstruoja savo raumenis visiems buvusiems pakraščiams. Esmė net ne ta, kad nuo Gruzijos atplyšo separatinės teritorijos, tačiau, pasirodo, bet koks valdžia nepatenkintas darinys gali pasikviesti stiprios valstybės baudėjus ir sukelti brolžudišką konfliktą. Tada apie kokį nors saugumą negali būti ir kalbos.

Įvykiai Kaukaze buvo pagrindinė priežastis mums nuogąstauti dėl savo saugumo. Štai kodėl Baltijos šalys pastaruoju metu ypač susirūpino ir tiesiai klausia, ar NATO apgins jos žmones. Tokį klausimą kartoja ir laikraštis „The New York Times“, pranešdamas, kad Jungtinių Valstijų ginkluotųjų pajėgų vadų jungtinio komiteto pirmininkas, admirolas Mike‘as Mullenas aplankė Baltijos valstybes ir užtikrino, kad Aljansas garantuoja savo narių saugumą nuo išorės grėsmės. Jis pareiškė, kad Amerika ir NATO padidins bendrų karinių pratybų mastą, labiau įtraukdama Baltijos šalių kariuomenes. Ši iniciatyva yra kaip atsakas į Rusijos įsiveržimą į Gruziją, tačiau gynybos taktika peržiūrima ir analizuojant Afganistano bei Irako pamokas. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus susitikime su aukštu Amerikos kariniu pareigūnu pastebėjo, kad trijų Baltijos šalių geopolitinė padėtis išskirtinė, todėl jos turi jaustis saugios net galimos grėsmės atveju.

Ypatingas šių valstybių statusas kelia ir kitų saugumo reikalavimų, todėl vien 5-tojo NATO įstatų straipsnio šioms garantijoms nepakanka. Pavyzdžiui, Vilnius reikalauja, kad Aljansas turėtų atskirą Baltijos šalių gynybos planą.

Iki šiol neaišku, ar apskritai toks planas egzistuoja. Aljanso jungtinių pajėgų vadas Egonas Rammsas Estijoje patvirtino, kad toks planas sukurtas dar 2004 m., kai Baltijos valstybės tapo Aljanso narėmis, bet Vilniuje savo žodžių išsigynė. Lietuvoje viešėjęs NATO jungtinių oro pajėgų vadas generolas Rogeris Brady tvirtino, kad šis planas tėra „embriono stadijos, bet apie tokius dalykus garsiai nekalbama“. Dirbtinės slaptumo skraistės nepavyko praskleisti ir Lietuvos vadovams, kurie tik mistifikavo tokio plano buvimą. Praėjusį trečiadienį M. Mullenas sakė, kad toks planas yra jau seniai, tik jį reikia atnaujinti kylant naujų pavojų.

Yra ar nėra – ne taip jau svarbu. Pati narystė Aljanse mums garantuoja kolektyvinį saugumą. Tačiau žinia apie kažkokį ypatingą gynybos planą atkreipė Maskvos dėmesį. Į Rusijos žiniasklaidos pranešimą reagavo net jos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, pareiškęs, kad kažin ar tokie planai reikalingi, jei Rusija niekam negrasina.

JAV karinis pareigūnas turnė po Baltijos šalis pradėjo nuo Helsinkio, kur vyko slaptas susitikimas su Rusijos generalinio štabo viršininku Nikolajumi Makarovu. Žinios apie šias derybas labai šykščios. Kariškiai aptarė dvišales problemas ir naujas pastaruoju metu susiklosčiusias saugumo aplinkybes.

Kad toks dialogas būtinas, abejonių nėra, tačiau už aukštų didžiųjų valstybių asmenų nugarų toliau didinama karinė galia. Nuo savo karinių išlaidų didinimo Rusijos neatbaido net prasidėjusi krizė. Laikraštis „The Wall Street Journal“ rašo, kad Rusija nutarė baigti gynybinius pažeminimus praėjusiame dešimtmetyje. Nepaisydama 1994 m. ir 2002 m. pasirašytų susitarimų dėl strateginės ginkluotės mažinimo to pačiu skaičiumi ir galingumu, Rusija dabar turi 10 kartų daugiau taktinių branduolinių sistemų negu JAV. Ypač daug ji išsaugojo mažo nuotolio balistinių raketų. Išilgai Aliaskos krantų patruliuoja strateginiai bombonešiai „Tu-95“, galintys nešti sparnuotąsias branduolines raketas (rusiškai jie vadinami „Medved“, tai yra „Lokys“, o Rusijos prezidento pavardė – Medvedevas).

Taigi viena yra žodžiai ir miglotos saugumo garantijos, o visai kita – stiprėjantis jausmas, kad gyvename pavojų kupiname pasaulyje ir NATO skydas virš mūsų toks trapus…