Kodėl Rusija ištiesė pagalbos ranką Islandijai?

Islandija susirado naujų draugų

Islandija – ši nedidelė Šiaurės šalis ir viena turtingiausių pasaulio valstybių – kone labiausiai nukenčia nuo pasaulinės finansų krizės. Štai kodėl jos ekonomika priartėjo prie bankroto ribos, ir Reikjavikas skambina pavojaus varpais. Tiesa, nė vienas Vakarų bankas nesutiko pagelbėti šiai šaliai, tuomet Islandija kreipėsi į Maskvą.

Antradienį į Rusiją atvyko penkių narių delegacija, kuri Maskvoje tariasi dėl žadėtos 4 milijardų eurų paskolos. Didžioji Britanija, su kurios finansų sistema ypač susijusi Islandija, netgi įšaldė jos sąskaitas savo šalies bankuose, ir islandai negalėjo disponuoti maždaug penkiais milijardais eurų. Britų bankininkai tvirtino, kad šitaip siekia apsaugoti savo piliečių santaupas ir net kovoti su terorizmu. Nugarą atsuko ir kitos ES šalys, JAV federalinis rezervų bankas, net Skandinavijos valstybės. Islandijos ministras pirmininkas Geiras Haarde sakė, kad „tokiu atveju tenka ieškoti naujų draugų”.

Todėl keista, kad Rusija, kuri pati kenčia nuo finansų griūties, pirmoji ištiesė ranką šiai mažai NATO valstybei. Kaip pastebi laikraštis „The Financial Times”, čia slypi kažkas daugiau negu rusų mėgstama islandiška silkė.

Maskva puikiai žino, kad Islandija – viena turtingiausių pasaulių šalių, tiesa, tokia ji buvo prieš keletą dienų. Iki šiol žvejyba sudaro apie 40 proc viso eksporto ir užtikrina 8 proc. darbo vietų. Ji neturi kitų gausių žemės turtų, todėl priklausoma nuo besikeičiančių žuvies kainų ir krintančių jų išteklių. Dabar šalyje vystoma geoterminės energijos sistema, ji tenkina 99 proc. šalies poreikių, tačiau šios energijos rūšies eksportas – dar tik svajonė. Šiaip ar taip bedarbystė yra mažiausia Europos ekonomikos sistemoje ir sudaro vos 1,8 proc. Islandija užima aštuntą vietą pagal bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui: tik apie 300 tūkstančių gyventojų turinčioje valstybėje vienam jų tenka 38 100 dolerių.

Vyriausybė siekia sumažinti biudžeto deficitą, infliaciją, mažiau skolintis iš užsienio. Tačiau nuo importo priklausančiai ekonomikai skaudų smūgį smogė britų kompanijų ir draudimo bendrovių investicijų nutraukimas į žlungančius Islandijos bankus. Dabar abi šįalys bylinėsis Tarptautiniame arbitražo teisme.

Taigi, geroji kaimynystė baigėsi, ir Reikjavikas nuskubėjo į Maskvą. O ši ir neslepia, kad ne už ačiū ketina padėti šiaurinei NATO valstybei. Dienraštis The Financial Ti,mes” skelbia, kad Maskbva pretenduoja perimti NATO karinę bazę Islandijoje, kurią 2006-aisiais apleido Amerikos kariškiai. Rusija taip pat domisi Keflaviko oro uostu, kuris taip pat buvo uždaryta išėjus amerikiečiams.

Bet Islandijos ministras pirmininkas pareiškė, kad Reikjavikas neplės karinio bendradarbiavimo su Rusija be Aljanso žinios.

Rusija kėsinasi ir į Islandiją kaip gerą placdarmą toliau skverbtis į Arktį. Tai padėtų efektyviai konkuruoti dėl Arkties gelmių turtų – dujų ir naftos. Ekspertai tvirtina, kad jose yra apie ketvirtadalis visų pasaulinių naftos ir dujų išteklių. Dabar apie 60 proc. Rusijos biudžeto sudaro įplaukos už parduodamą naftą. Tačiau jos telkiniai senka, pasaulinės kainos smunka (jos dabar sumažėjo iki 70 dolerių už barelį). Jeigu naftos kainos smuktelės žemiau vadinamos „raudonos” ribos, ir Rusijos biudžetas taps deficitinis, pokyčiai politiniame jos žemėlapyje neišvengiami. Todėl Maskvos pretenzijos į Šiaurės ašigalio vandens turtus visai suprantamos. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas aiškiai pasakė: „Šių resursų panaudojimas garantuoja energetinį Rusijos saugumą”.

Kažkokie 4 milijardai, nors atiduodami ir patiems besiveržiant diržus, kada nors atsipirks su kaupu…

Atsigręžęs veidu į Maskvą, Reikjavikas tarsi pasako, kad yra pagrįstas Islandijos vyriausybės atsisakymas stoti į Europos Sąjungą. Nors narystė Bendrijoje tebėra ilgalaikis tikslas, tačiau dabar jis nutolsta į neapibrėžtas tolumas. Ištiesdama pagalbos ranką Islandijai, Rusija tarsi pasijuokia iš Vakarų ir NATO deklaruojamo solidarumo ir lyg sako: štai mes įvykdėme agresiją prieš Gruziją, tačiau kartu padedame NATO valstybei.

Vadinasi, teigia apžvalgininkai, Vakarai vėl pralaimėjo tegul ir ne visą karą, bet mažą mūšį už įtaką šiuolaikiniame pasaulyje.