Kaukazas nuo senų senovės yra karų ir konfliktų mazgas. Čia kryžiavosi prekybos keliai iš Rytų į Vakarus, įtakos zonos iš Pietų į Šiaurę. Manoma, kad etniniu požiūriu šis regionas yra sudėtingiausias Žemėje, nors čia tėra keturios valstybės ir trys nepriklausomybę paskelbusios, bet nepripažintos teritorijos. Graikų mitologijoje Kaukazas – tai vienas iš stulpų, laikiusių pasaulį. Čia Dzeusas prie uolos prikalęs Prometėją.
Rugpjūtį – šį, astrologų teigimu, krizių laikotarpį – Kaukazas buvo prikaustęs tarptautinės visuomenės dėmesį. Jo centre – osetinų likimas.

Klajoklių dalia

Yra įvairių teorijų, iš kur kilę ir kaip į Kaukazą atkeliavo osetinai. Vienoje jų dabartinių gyventojų migracijos maršrutas nusitęsęs net nuo Maroko per Ispaniją, Romos imperiją, Vidurio Europą (dabartinę Serbiją ir Kroatiją), Pietų Rusiją į Kaukazą. Keliaudami į šiaurę, pasak istorikų, osetinai galėjo kirsti net dabartinę Lenkiją ir baltų žemes.

Kitur osetinai save kildina iš iranėnų, todėl save vadina „iraetae”. Kinų kronikose regionas tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų buvo vadinamas Alanija, todėl čia pagaliau įsitvirtinusias osetinų gentis kitaip dar vadino alanais.

Tas įsitvirtinimas šio tūkstantmečio pradžioje nebuvo lengvas. Iš pradžių alanai apsigyveno Volgos ir Dono aukštupio stepėse, ankstesnėse skitų gyvenvietėse. Per šimtmečius jie asimiliavosi su slavais, Volgos totoriais ir bulgarais. Viduramžiais mongolų ordos alanus išstūmė į Šiaurės Kaukazą. Tarp devinto ir dvylikto šimtmečio šios gentys suformavo savotišką aljansą krikščioniškojo (bizantiškojo) tikėjimo įtakos sferoje ir pasivadino Alanija.

1395 m. mongolų karo vado Timuro armija dar kartą nusiaubė Alaniją, išnaikino daugybę osetinų, kurių dalis per kalnus per Gruziją pasitraukė arčiau Irano (Persijos) sienos. Dauguma pabėgėlių priėmė islamą, tačiau iš esmės išsilaikė krikščionių Rytų ortodoksų įtakoje. Taip susiformavo dabartinės Rytų (Alanija) ir Pietų Osetijos. Rytinė jos dalis turėjo laikytis Rusijos įstatymų, o pietinė keliems šimtmečiams pateko Gruzijos globon.

Dažniausiai tautų ryšiai nustatomi pagal lingvistinius požymius. Net pagal šį požymį osetinai nėra gruzinams artima etninė grupė. Osetinai kalba indoeuropiečių kalba, tuo tarpu gruzinų kalba nėra gimininga jokiai kitai kalbų grupei. Ji artimesnė Šiaurės Irane vyraujančiai kalbai ir primena skitų-sarmatų dialektą. Dabartiniai osetinai kalba dviem dialektais: vadinamuoju Digoro (kalba Šiaurės Osetijos vakarinė dalis) ir iraniečių (likusioje Osetijoje). Trečioji ašaka panaši ugrų (vengrų) dialektą, tačiau literatūrinė kalba, kurios žymiausias atstovas yra poetas Kosta Chetagurovas (1859-1906), priklauso iraniečių kalbų grupei.

Osetinai – slavų draugai per amžius…

Tęsiant šią osetinų kaip klajoklių epopėją, galima pastebėti, kad migracijos šimtmečiais didžiausią įtaką osetinams turėjo slavai. Išstumti mongolų, dalis jų pateko Rusijos, o kita dalis Gruzijos įtakon. Atbloškę mongolus, slavai dabartinėje Šiaurės Osetijoje 1767 m. įvedė savo tvarką. Apie 61 proc. osetinų šiandien išpažįsta krikščionybę. Čia taip pat yra nedidelė musulmonų bendrija, nors kaimyninė Kabardos Balkarija yra islamiška respublika.

Iš viso šiuo metu yra apie 700 tūkstančių osetinų. Pietų Osetijoje gyvena apie 70 tūkstančių, o didžioji dalis įsikūrę Šiaurės Osetijoje – apie pusė milijono. Dar maždaug 40 tūkstančių gyvena kitose Gruzijos vietovėse, o 100 tūkstančių – Turkijoje. Įdomu, kad Šiaurės Osetijoje gyventojų tankis yra vienas didžiausių Rusijos Federacijoje – apie 88,8 žmogaus viename kv. km, gi Pietų Osetijoje – vos 18 žmonių.

Rusijos interesai Kaukaze siekia neatmenamus laikus. 1801 m. ji aneksavo ir Pietų Osetiją. 19-ojo amžiaus viduryje, per pirmąjį Rusijos karą Kaukaze, šiaurės ir pietų osetinai buvo uolūs imperinės politikos rėmėjai, kovoję su vainachų (čečėnų, ingušų) pasipriešinimu. Ištikimybę šeimininkams Rytuose liudija ir II pasaulinio karo pavyzdys: Stalino trėmimais buvo išnaikinta daug ingušų, tačiau jų žemės Prigorodnij rajone buvo atiduotos osetinams, bet grįžusių iš tremties ingušų naujieji šeimininkai į namus jau neįsileido. Aišku, taip buvo užprogramuotas kartų konfliktas.

Per bolševikinę revoliuciją Rusijoje Pietų Osetija tapo Gruzijos menševikų demokratine respublika, o Šiaurės – Tereko Tarybų Respublika. Tai 1920 m. lėmė daug susidūrimų tarp osetinų ir Gruzijos bolševikų, kol kitais metais Raudonosios armijos pastangomis buvo sudaryta sovietinė Gruzijos vyriausybė. 1922 m. balandį paskelbta Pietų Osetijos autonominė sritis. Rusų ir gruzinų kalbos tapo valstybinėmis, tačiau Pietų Osetijos mokyklose buvo dėstoma ir praktinė osetinų kalba. 1931 – 1961 m. Pietų Osetijos sostinė Cchinvalis buvo vadinamas Staliniriu – iš dviejų dėmenų, kurių vienas mums labai aiškus, o kitas reiškė senovinę osetinų kilmę.

Separatizmo įtvirtinimas

Po neramumų Kaukaze 1920 m. visas sovietinis periodas etniniu požiūriu buvo gana ramus. Visoje posovietinėje erdvėje padėtis pasikeitė subyrėjus SSRS. Tiesa, dar 1989 m. lapkričio 10 d. Pietų Osetijos Aukščiausioji Taryba paskelbė sprendimą susivienyti su SSRS priklausiusia Šiaurės Osetijos autonomine respublika. Vos dienai praėjus Gruzijos parlamentas anuliavo šį sprendimą ir P.Osetijos autonomiją. Šios srities Liaudies frontas („Ademon Nykhas”) iniciavo separatinį judėjimą, kuris vėliau išsiliejo į atvirus konfliktus su Tbilisiu.

Paskelbus Gruzijos nepriklausomybę 1991 m., separatistams buvo aišku, kad su Gruzija osetinams nepakeliui. Pirmasis gruzinų lyderis Zviadas Gamsachurdija anuliavo sovietines 1936 m. ir 1979 m. konstitucijas ir įvedė bendrą gruzinų kalbą visoje Gruzijoje. Osetinai pakilo į lemiamą kovą. Pirmuoju jų taikiniu tapo gruzinų bendrija Pietų Osetijoje. Neramumai paaštrėjo dar ir todėl, kad osetinų šeimos per ilgus šimtmečius buvo susipynusios giminystės saitais su gruzinais. 1991 m. buvo sudegintios daugiausiai gruzinų namai, jų vaikų lankomos mokyklos. Apie 1000 žmonių žuvo.; Maždaug 100 tūkstančių osetinų buvo priversti palikti namus ir patraukė į Šiaurės Osetiją. 23 tūkstančiai gruzinų persikraustė į Gruziją. Daug osetinų apsigyveno nenaudojamose Ingušijos žemėse, tačiau ingušai, prisimindami 1944 m. Stalino trėmimus, pabėgėlius sutiko itin nedraugiškai. Kai kuriais duomenimis, 2007 m. Pietų Osetijoje beliko 45 tūkst. etninių osetinų ir 17 500 gruzinų.

1992 m. Gruzija, siekdama išvengti atviros konfrontacijos su Rusija, nesiėmė platesnių sankcijų prieš Pietų Osetiją. Buvo įkurtos Osetijos, Rusijos ir Gruzijos taikos palaikymo pajėgos. 1992 m. lapkričio 6 d. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) pasiuntė stebėtojus į atskyrimo liniją. Keletą metų Pietų Osetijoje buvo ramu. 2004-ųjų sausį Gruzijos prezidentu išrinkus Michailą Saakašvilį, jau metų viduryje viduryje Tbilisis pabandė užimti Cchinvalį, tačiau ataka atnešė tik naujų aukų. Jėga priversti Pietų Osetiją atsisakyti separatizmo ir draugystės su Rusija nuėjo perniek.

Atėjūnus remia atėjūnai…

2006 m. lapkričio 12 d., remiantis referendumo rezultatais, Pietų Osetija paskelbė savo nepriklausomybę. Jos taip nepripažino nė viena valstybė, taip pat ir Rusija. Tik štai rugpjūčio 25 d. Rusijos Federacijos Taryba nutarė pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę ir prašyti tai patvirtinti prezidentą D.Medvedevą.

Naujas postūmis eskaluoti konfliktą tarp Gruzijos ir jos separatinių teritorijų davė Rusija. Šių metų kovo 21 d. Rusijos Federacijos Valstybės Dūma didžiule balsų persvara priėmė specialų pareiškimą ir pasiūlė šalies prezidentui bei Vyriausybei apsvarstyti klausimą dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo. Taip pat Rusijos deputatai pasisakė už taikdarių misijos, kurią vykdo jungtinės NVS ginkluotosios pajėgos, išplėtimo. Reaguodama į šį demaršą, Gruzijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad vertina tai kaip „atvirą kišimąsi į Gruzijos vidaus reikalus”. Anot gruzinų diplomatų, tokiu savo elgesiu Maskva visiškai prarado politinę, juridinę ir moralinę teisę pretenduoti į neutralios ir objektyvios tarpininkės vaidmenį. Tbilisis perspėjo, kad jei Rusija, nesuderinusi su Tbilisiu, pradės didinti taikdarių kontingentą, siųs ten papildomą ginkluotę, nustatinės naujus karių buvimo terminus ir plės jų mandatą, tai bus suprasta vienareikšmiškai – kaip agresija, nukreipta prieš Gruzijos valstybę.

Po balandį Bukarešte vykusio NATO viršinių susitikimo, kuris, nors ir nedavė aiškaus atsakymo Tbilisiui dėl Narystės Aljanse veiksmų plano, nuteikė M.Saakašvilį optimistiškai, Maskva Dūmos pareiškimą dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos palydėjo papildomais perspėjimais: jei Tbilisis vis dėlto gaus kvietimą stoti į NATO, Rusija nesėdės sudėjusi rankų. Vienas galimų tokio veikimo variantų – teks ginti Abchazijoje ir Pietų Osetijoje gyvenančių Rusijos piliečių interesus.

Kad ginti „Rusijos piliečių interesus” būtų patogiau, maždaug 90 proc. Pietų Osetijos gyventojų Rusija skubiai išdalijo Rusijos piliečio pasus. Maskvai tai atrodė svarus argumentas. Keista, bet ant šios meškerės užkibo patyrusių Amerikos ir NATO strategų konsultuojamas M.Saakašvilis. Jis dar kartą pasiuntė kariuomenę į Cchinvalį, kurio užėmimas, prezidento nuomone, būtų sugražinęs Pietų Osetiją į Gruzijos sudėtį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad osetinai dar iki tol rengė provokacines atakas pasienyje su Gruzija.
Maskvai to tik ir reikėjo: Rusijos tankai, šarvuočiai ir pėstininkai ne tik išstūmė Gruzijos kariuomenę, bet ir įžengė į Gruzijos teritoriją vos ne iki Tbilisio. Pasak ekspertų, Kremliuje buvo rezgamas planas pakeisti dabartinę M.Saakašvilio vadovybę ir apskritai okupuoti šalį, kad ji net galvoti negalėtų apie integraciją į NATO ar ryšių su JAV stiprinimą.

Tiesą sakant, tam sąlygos buvo palankios. Viena iš tų sąlygų – olimpinė ramybė Briuselyje ir Vakarų sostinėse. Net ir Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy tarpininkavimo patvirtintas šešių susitaikymo nuostatų planas dar negarantuoja, kad liepsna Kaukaze nepliūptels nauja jėga…

***

Autorius sąmoningai šiame straipsnyje išsamiau nedetalizuoja esamos situacijos Kaukaze ir neprognozuoja įvykių eigos bei jau ketvirto nuo XIX amžiaus karo regione. Akivaizdu, kad su visais jais betarpiškai susijusi Rusija. Šis faktas kalba už save. Čia tik norėta pažvelgti į istorines ir etimologines vykstančių konfliktų prielaidas. Išvada, ko gero, aiški: anarchistiniais ir okupaciniais metodais neleistina pažeisti jokios tėvyninės (šiuo atveju – gruzinų) tautos teritorinio vientisumo ir laisvės.