Taikos poreikis išaugo, premijos – sumažėjo

Buvusiam Suomijos prezidentui Marčiui Ahtisariui (Martti Ahtisaari) paskirta šių metų Nobelio taikos premija. Politikas jai buvo nominuotas jau tris kartus, tad ketvirtasis buvo sėkmingas. Garsus taikos tarpininkas šįkart buvo pasirinktas iš 197 kandidatų, tarp kurių buvo 33 organizacijos. Pernai Nobelio taikos premiją gavo Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos ekspertų grupė ir buvęs JAV viceprezidentas Albertas Goras (Albert Gore).

71-rių metų suomių politikas gimė dabartinėje Karelijoje, Vyborgo mieste, norvegų kilmės suomių karininko šeimoje. Nuo 26-rių metų amžiaus jis dirbo įvairiose organizacijose, teikiančiose paramą besivystančioms šalims. Todėl nuo jaunų dienų diplomatas patyrė skurdų Afrikos tautų gyvenimą, o kartu ir įsitikino, kad skurdas yra amžinas etninių konfliktų ir karų palydovas.

Praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai buvusios sovietinės respublikos vadavosi iš imperijos glėbio, Martis Ahtisaris tapo Suomijos užsienio reikalų ministru, o dar po trejų metų pirmą kartą vykusiuose tiesioginiuose rinkimuose išrinktas šios šalies prezidentu. Jo vadovavimo metu 1995-aisiais Suomija įstojo į Europos Sąjungą.

Taikdariška politiko veikla daugiausiai susijusi su Balkanų karais. 1999 metais jis pasiūlė taikaus sureguliavimo planą Jugoslavijoje, kur tuo metu siautė nuožmus pilietinis karas. Tačiau kai NATO lėktuvai bombardavo serbų pozicijas, o M.Ahtisaris tam pritarė, Suomijos socialdemokratų partija 2000-ųjų rinkimuose iškėlė ne jo, o kitos partijos lyderės Tarjos Halonen (Tarja Kaarina Halonen) kandidatūrą.

Daugiausiai taikdariškų pastangų jis įdėjo rengdamas Serbijos ir Kosovo santykių pagrindus. Belgradas ir Priština gerokai pakoregavo šį planą, o Jungtinėse Tautose jis buvo pakeistas, tačiau Marčio Ahtisario pagrindinis pasiūlymas – suteikti Kosovui teisę į nepriklausomybę, nesukeliant naujo konflikto regione – iš esmės liko nepakitęs. Tiesa, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba dėl obstrukcinės Kinijos ir Rusijos pozicijos šis planas nebuvo priimtas, tačiau dabar, kol tarp serbų ir „kosovarų” viešpatauja sąlyginė ramybė, suomių taikdarys gali didžiuotis savo indėliu į taikos procesą.

Tačiau tarpininko misija neapsiribojo vien Balkanais. Neperrinktas Suomijos prezidentu jis įkūrė vadinamąjį „trijų išminčių” komitetą, kuris išvedė radikalių politikų vadovaujamą Austriją iš diplomatinės Europos Sąjungos izoliacijos. Šio šimtmečio pradžioje Martis Ahtisaris inspektavo Airijos respublikos armijos ginkluotės sandėlius, o po ketverių metų jis persikėlė į Indoneziją. Jo dėka 2005-aisiais čia buvo pasirašyta Indonezijos vyriausybės ir Ačecho provincijos separatistų taikos sutartis.

Savo indėliu į Kosovo nepriklausomybę garbaus amžiaus suomių politikas tarsi baigia savo aktyvią tarptautinę veiklą, toliau likdamas „Trijų išminčių” komiteto, atsiradusio dar 1951 metais, nariu. Nobelio taikos komitetas tarsi apibendrino šią veiklą, ir taikos tarpininką pasirinko iš kitų garsių nominantų. Išrinktasis Osle buvo laikomas gilioje paslaptyje, ir apžvalgininkai spėliojo, kad tai gali būti ir čečėnų žmogaus teisių gynėja Lidija Jusupova, ir bent keturi Kinijos disidentai, ir Vietnamo demokratinio judėjimo aktyvistai.

Beje, Nobelio Taikos premijai buvo pateiktos ir kelios kandidatūros iš Lietuvos. Tačiau įdomu ir tai, kad per visą jų 107-rių metų atrankos istoriją Nobelio premijos laureatais tapo šeši lietuvių kilmės veikėjai. Antai, 1980-aisiais ja apdovanotas iš Lietuvos kilęs Česlovas Milošas, po poros metų – Želvoje gimęs chemikas Aronas Kliugas (Aaron Klug), prieš 10 metų apdovanojimą už pasiekimus fiziologijos ir medicinos srityje gavo Gertrūda Elion (Gertrude Ellion).

Vakarų spauda rašo, kad premijos piniginį fondą taip pat veikia finansų krizės. Iš pradžių dinamito išradėjas Alfredas Nobelis šešioms premijoms skyrė 96 procentus savo turto, ir fonde buvo apie 250 milijonų dolerių. Premijos buvo skiriamos iš palūkanų už prekybą vertybiniais popieriais. Dabar tame fonde kapitalo yra dvigubai daugiau, tačiau per šimtmetį dolerio vertė labai nukrito, o dėl šiemet įsisiautėjusios finansų krizės laureatas gaus apie pusantro milijonų dolerių premiją.