„Dostojevskis mirė“, – pasakė pilietė, tačiau kažkaip neužtikrintai. „Protestuoju, – karštai pareiškė Begemotas. – Dostojevskis nemirtingas!“ Tai eilutės iš Michailo Bulgakovo juodu sarkazmu persunkto veikalo „Meistras ir Margarita“. Šįkart Rusijos žiniasklaida jas taiko paskleistiems gandams apie neva užsienyje netikėtai mirusį Tatarstano prezidentą Mintimerą Šaimijevą.

Visus pribloškusi naujiena pasirodė rugsėjo 12 d. asmeninėje Humanitarinių ir politinių tyrimų instituto eksperto Ireko Murtazino interneto svetainėje. Jos šeimininkas teigė, kad tą žinią išgirdo iš savo pažįstamo, kartu su prezidentu besiilsinčio Turkijos kurorte Kemere. Pasirodo, naujienos autorius 1999–2002 m. vadovavo prezidento spaudos tarnybai. Praėjus savaitei jam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl šmeižto ir asmeninio gyvenimo neliečiamybės.

Šia žinią buvęs prezidento pavaldinys papildė komentaru, kad dabar respublikos valdininkai pradės nuožmią kovą dėl postų, netgi mėgins bėgti iš Tatarstano, todėl jie bandys nuslėpti šią informaciją.

Bet šio gamtos išteklių nepaprastai turtingo Rusijos regiono lyderis staiga iš Turkijos paskelbė, kad jis gyvas ir sveikas, o jo mirties laukia kai kas iš priešininkų. Interneto svetainei „LIFE.ru“ jis atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame prezidentas, apsirengęs margaspalviais havajietiškais marškiniais ir žydrais šortais, linksmai priekaištauja žurnalistams, kad šie paskubėjo pranešti apie jo mirtį, o jis juk kasdien ristele dar įveikia po 3 km, yra labai pasiilgęs tėvynės ir rengiasi stebėti Kazanėje vyksiančias mėgstamos „Rubino“ komandos rungtynes…

Iš pradžių, net ir pasklidus gandams apie mirtį, Tatarstano prezidento tarnyba ilgai tylėjo, bet kai M. Šaimijevas pirmadienį nepasirodė darbe, o ketvirtadienį neatvyko į Vladimiro Putino surengtą pasitarimą su partijos „Vieningoji Rusija“ regionų atstovais, ji išplatino pranešimą, kad prezidentas pratęsė atostogas iki rugsėjo 28 d.

71 m. M. Šaimijevas seniai skundžiasi širdies ligomis, todėl Turkijos kurortas, į kurį su žmona Sakina jis vyksta jau 16 m. iš eilės, padeda jam atgauti jėgas.

Bet šis gandas atsirado ne tuščioje vietoje ir yra apipintas įvairiomis versijomis. Tatarstano laikraštis „Novij region“ cituoja I. Murtaziną, teigiantį, kad per kratą jo bute trys operatyvininkai paėmė laikmenas su dviem knygos apie prezidentą rankraščiais. Prokuratūra jau seniai liepė jam nutraukti knygos leidimą, matyt, nuogąstaudama, kad joje bus atskleista netinkama Kazanės chanu vadinamo M. Šaimijevo veikla. Pasklidus šiai žiniai, 12 proc. krito didžiausios Tatarstano kompanijos „Tatneft“ akcijų vertė, ir rinkoje kilo panika.

Priminsiu, kad ši Pavolgio respublika, kuri savo teritorija ir gyventojų skaičiumi kiek didesnė negu Lietuva, yra viena labiausiai išsivysčiusių Rusijos Federacijoje. Tatarstane išgaunama apie 32 mln. tonų naftos per metus. Čia gaminami galingi sunkvežimiai KAMAZ, kurie užima 52 proc. sunkiųjų mašinų rinkos Rusijoje ir beveik 18 proc. visų krovininių automobilių. Taip pat Kazanėje gaminama apie 24 proc. visų Rusijos traktorių, maždaug trečdalis polietileno, sintetinio kaučiuko gaminių ir padangų.

M. Šaimijevas Tatarstanui vadovauja jau 17 metų, todėl jis yra labai įtakinga Rusijos politikos figūra. Naudodamasis dar ir didžiuliu respublikos svoriu Rusijos ekonomikoje, jis nevengia prieštarauti federalinei valdžiai. Antai birželį jis vėl metė iššūkį Kremliaus sprendimui skirti regionų lyderius. Dar prezidentu būdamas Vladimiras Putinas prastūmė Konstitucijos pataisą, draudžiančią regionų gubernatorius rinkti tiesioginiuose rinkimuose. Dabar 83 Rusijos federalinių subjektų lyderius jų Parlamentams nurodo Maskva. Tai tas pats, kaip Kremliui ištikimą gubernatorių ar merą skirti iš centro. Maskva turi teisę neklusnų Parlamentą paleisti. M. Šaimijevas tam ryžtingai pasipriešino. Jis pareiškė „nesutinkąs, kad prezidentas turi teisę paleisti įstatymų leidimo asamblėją, jei ši nesutinka su Maskvos skyrimu“. Šis pasipriešinimas yra ryžtingiausias aukšto rango pareigūno iššūkis reformoms, kurias Vakarai taip pat pavadino atsitraukimu nuo demokratijos.

Tiesą sakant, M. Šaimijevas nuo pat 1991 m. išsikovojo, kad jo vadovaujama respublika turėtų išskirtinį statusą Rusijoje. Kazanė turi teisę suteikti ir panaikinti pilietybę, savarankiškai užmegzti diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis, savarankiškai disponuoti savo gamtos turtais ir gamyklomis, nemokėti rinkliavų į federalinį biudžetą. Pernai Kazanė gavo devynis kartus daugiau subsidijų iš Maskvos nei kiti Rusijos regionai. Prieš 2 m. V. Putinas ir M. Šaimijevas pasirašė tiesioginę sutartį, kuri kol kas yra tokia vienintelė tarp federalinės valdžios ir regiono.

Sunku pasakyti, kam prireikė gandų apie totorių lyderio mirtį. Dažnai jie būna skleidžiami, norint patikrinti visuomenės ir valdžios reakciją ir ištikimybę savo valdovui. Pasirodė, kad prezidento bendraminčiai gana abejingi savo šeimininko likimui.

Sekmadienį M. Šaimijevas gyvas ir sveikas grįžo į Kazanę.