Niujorke antradienį nutiko du įvykiai, kurie vienaip ar kitaip susiję su Iranu. Prasidėjusioje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 63 sesijoje, kuri tęsis iki spalio 1 d., ugningą ir Vakarus smerkiančią kalbą pasakė Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas.

Iškart po jos Jungtinių Valstijų valstybės departamento atstovas Seanas McCormackas pareiškė, kad atidedamas ketvirtadienį numatytas šešių šalių susitikimas dėl Irano. Jame ketinta svarstyti galimybę įvesti Teheranui sankcijas už jo tebevykdomą branduolinę programą.

Iš pradžių apžvalgininkai tvirtino, kad Vašingtonas pasitarimą atidėjo, nustebintas ugningo ir priešiško Irano lyderio pasisakymo, ir kad, ko gera, reikės pakoreguoti baigiamąjį pasitarimo dokumentą, kuris ateityje gali virsti dar viena rezoliucija dėl Irano.

Vis dėlto vėliau pasaulio naujienų agentūros išplatino pranešimą, kad susitikimas neįvyks dėl Rusijos – vienos iš šio proceso dalyvių – kaltės. Maskva mano, kad dar vienas Niujorke vyksiantis pasitarimas tik įpiltų alyvos į ugnį, nes Irano branduolinių technologijų problema išsamiai nagrinėjama ir kasmečiame Jungtinių Tautų renginyje.

Iškart po Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus Jungtinių Tautų tribūnoje kalbėjęs Irano vadovas piktai užsipuolė Vakarus, kad šie „daro didelį ekonominį ir politinį spaudimą jo šaliai, monopolizuoja branduolines technologijas, garantuojančias taikaus atomo tyrimų pažangą“.

M. Ahmadinejadas apkaltino Vakarus ir kitomis nuodėmėmis. Jis tvirtino, kad rinkimai Irake surengti dar prieš 6 m., bet iki šiol JAV okupacinė kariuomenė neleidžia vystytis šalies demokratiniams procesams. Irano prezidentas teigė, kad, į Afganistaną įžengus NATO pajėgoms, šalyje dukart išaugo narkotikų gamyba, pakilo terorizmo lygis. Aljanso šalys mėgina paimti į savo rankas artimų Indijai, Kinijai ir Pietų Azijai rajonų kontrolę. Tuo metu Saugumo Taryba negali imtis jokių veiksmų, nes „jos nariai yra pagrindiniai NATO veikėjai“.

Jis nepamiršo ir neseno konflikto Kaukaze. M. Ahmadinejadas pareiškė, kad Gruzijos, Pietų Osetijos ir Abchazijos tautos tapo NATO ir kai kurių Vakarų valstybių provokacijos aukomis. Baigdamas savo kaltinamąją kalbą, Irano vadovas beveik 100 pasaulio šalių vadovų ir atstovų pareiškė, kad „Amerikos imperija prieina savo kelio galą ir būsimi jos valdovai įtaką turi apriboti savo valstybėmis sienomis“.

Po tokio akibrokšto galima buvo laukti, kad tolesnis Vakarų ir Irano dialogas nutrūks. Įdomu, kad to iniciatore tapo Rusija. Laikraštis „The New York Times“ mano, kad Rusijos ir JAV bendradarbiavimui saugumo srityje, taip pat ir dėl Irano branduolinės programos, pakenkė Rusijos karas su Gruzija. Padėtį pablogino šiurkštus valstybės sekretorės Condoleezzos Rice pasisakymas praeitą savaitę, kad Rusija pasirinko „tamsų posūkį į šalį nuo demokratijos ir priimtų tarptautinių normų“.

Bet jau ir anksčiau Rusija trukdė šiam savo, JAV, Kinijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos dialogui. Per 2 m. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė tris rezoliucijas dėl Irano. Visos jos vienu ar kitu lygiu numato sankcijas Teheranui. Antai 2006 m. lapkritį Niujorke numatytas šešių valstybių susitikimas neįvyko dėl Rusijos ir Kinijos kaltės. Parengtame pirmame rezoliucijos projekte buvo numatytos griežtos energetinės sankcijos Iranui, o Maskva ir Pekinas nenorėjo nutraukti pelningų sutarčių.

2007 m. pavasarį Europos šalių iniciatyva buvo priimta antra rezoliucija, kuri tenkino Rusiją, nes tik draudė Irano ginklų eksportą, bet ne importą. Šiemet kovą Saugumo Taryba pritarė trečiam dokumentui, kuris nustatė vizų išdavimo apribojimus asmenims, susijusiems su Irano branduoline programa. Visos šios rezoliucijos juntamos įtakos Teheranui neturėjo.

Štai ir dabar Irano lyderis, stovėdamas aukščiausioje pasaulio tautų tribūnoje, tvirtina, kad jis branduolinės programos nenutrauks, pliekia Vakarus ir atvirai kviečia ištikimus draugus telktis aplink Teheraną.

Tuo metu įdomiai pasielgė paskutinį kartą iš Jungtinių Tautų tribūnos kalbėjęs George‘as W. Bushas. Vakarienės jis pakvietė mirtiną Kremliaus priešą Garį Kasparovą, taip pat Šiaurės Korėjos, Sirijos, Kubos ir Venesuelos politikus. Susitikime, žinoma, nebuvo Irano atstovų.