Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus išlošė, nes jis į tribūną atėjo prieš Irano prezidentą Mahmoudą Ahmadinejadą. Tačiau Lietuvos atstovo kalba, kaip sakoma, buvo tiksliai „į temą“ (Jungtinių Tautų Organizacijos reformavimas, energetinė ir finansų krizė, regioniniai konfliktai), o Irano vadovo pasisakyme vėl nuolat skambėjo grasinimai Vakarams.

M.Ahmadinejado į JAV paleistas užtaisas buvo toks stiprus, kad Jungtinių Valstijų valstybės departamento atstovas Seanas McCormackas netrukus pareiškė, jog atidedamas ketvirtadienį numatytas šešių šalių pasitarimas dėl galimų sankcijų Iranui, kuris neatsisako savo branduolinės programos. Matyt, Vašingtonui reikėjo greitai susiorientuoti ir pakoreguoti anksčiau numatytą pasitarimo darbotvarkę ir jo sprendimus.

Santykiai su Teheranu tokie įtempti, kad iš pradžių buvo galvojama Irano lyderio neįsileisti į JAV. Dar rugsėjo pradžioje Valstybės departamentas teigė, kad M.Achmadinejadui gali būti neleista atvykti į JAV, nes tiriamas jo prisidėjimas prie JAV ambasados apgulties Teherane 1979 metais. Dėl to būtų kilęs didelis skandalas, kadangi yra pasirašytas susitarimas į Jungtinių Tautų būstinę leisti patekti valstybių pareigūnams, net jei jų šalių santykiai yra priešiški JAV. Pagaliau, skirtingai negu Irano parlamento pirmininkui, šalies prezidentui viza buvo išduota.

Tačiau tai nesumažino Teherano įkarščio. M.Ahmadinejadas įtikinėjo, kad Irano branduolinė programa yra taikaus pobūdžio, ir „didi Irano liaudis, palaikoma savo draugų, gins savo teises ir nepaklus neteisėtiems reikalavimams.“ Jo nuomone, Vakarų šalys, turinčios branduolinį ginklą, daro ekonominį ir politinį spaudimą, kad užkirstų kelią taikioms branduolinėms technologijoms, mokslo pažangai, siekia monopolizuoti jų plėtrą, ypač nanotechnologijų.

M.Ahmadinejadas apkaltino Vakarus ir kitomis nuodėmėmis. Jis tvirtino, kad JAV okupacinė kariuomenė Irake neleidžia plėtotis šalies demokratiniams procesams, nors rinkimai ten surengti dar prieš šešerius metus. Į Afganistaną įžengus NATO pajėgoms, šalyje dukart išaugo narkotikų gamyba, pakilo terorizmo lygis, o Aljanso šalys mėgina paimti į savo rankas Indijai, Kinijai ir Pietų Azijai artimų rajonų kontrolę. Saugumo Taryba negali imtis jokių veiksmų, nes „jos nariai yra pagrindiniai NATO žaidėjai“. Apie tai kalbėjo Irano lyderis.

Jis nepamiršo ir neseno konflikto Kaukaze, tačiau M.Ahmadinejado regėjimo kampas atitinka Rusijos poziciją. Taip pat pareiškė, kad Gruzijos, Pietų Osetijos ir Abchazijos tautos tapo NATO ir kai kurių Vakarų valstybių provokacijos aukomis. Apie Rusiją jis neužsiminęs, nes, matyt, ją įrašęs į savo draugų sąrašą.

Baigdamas savo kaltinamąją tiradą, Irano vadovas beveik 100 pasaulio šalių vadovams ir atstovams pademonstravo sugebėjimą daryti apibendrinimus. Jis pasakė, kad „Amerikos imperija prieina savo kelio galą, ir būsimi jos valdovai įtaką turi apriboti savo valstybėmis sienomis“. Irano lyderis aiškiai leido suprasti, kad, kuo greičiau iš arenos pasitrauks kadenciją baigiantis JAV prezidentas George`as W.Bushas (tai buvo paskutinė jo, kaip šalies sesijos šeimininkės vadovo, kalba iš JT tribūnos), tuo lengviau atsikvėps pasaulis. Niujorko svečias gal nežino, kad tiek respublikonų kandidato Johno McCaino, tiek demokrato Baracko Obamos požiūris į Iraną mažai skiriasi nuo dabartinio JAV prezidento pozicijos.

Taigi, nepaisant nesiliaujančių išpuolių prieš Vakarus, Teheranui bus sunku tikėtis taikesnės Amerikos. Nors Vašingtonas remiasi nepatikimais duomenimis apie Irano branduolinę programą, tai nė kiek neatšaldo Vašingtono nuo ketinimų smogti Teheranui arba užmauti kietą sankcijų apynasrį.

Šiame kontekste pačių Jungtinių Tautų reforma, kaip rašo britų „The Financial Times“, atrodo lėtaeigė ir neefektyvi. Nors sesijoje pirmininkaujantis Makedonijos diplomatas Srgjanas Kerimas kupinas euforijos, kad visi 192 JT nariai pritaria reformų projektui, vien Irano problema ir jos traktavimas paverčia niekais visus Tautų bendrijos vienijimosi planus ir viltis, kad pasaulis bus taikesnis ir ramesnis.