Įtartini įvykiai dedasi Turkmėnijoje. Vieni leidiniai rašo, kad ten prasidėjo tylus valstybinis perversmas, o oficialūs šaltiniai praneša apie neregėto masto operaciją prieš narkotikų verteivas. Nėra pakankamai įrodymų, kad kokia nors politinė grupuotė grasintų po prezidento iki gyvos galvos Saparmurato Nijazovo mirties užpernai išrinktam nuosaikių reformų šalininkui Kurbankului Berdymuchamedovui.

Bet trūksta informacijos ir apie tai, kodėl Ašchabado gatvėmis šį savaitgalį riedėjo tankai ir šarvuočiai, o gyventojai girdėjo pabūklų kanonadą ir granatų sprogimus.

Paprastai tos informacijos vakuumą užpildo spėlionės ir gandai.

Taigi interneto svetainė „Turkmėnijos kronika“ (www.chrono-tm.org) pateikia neįvardyto turkmėnų milicijos majoro žodžius, kad iš Maskvos iškviestas specialiosios paskirties būrys padėjo susidoroti su ginkluotais žmonėmis, užgrobusiais pastatą Ašchabado centre. Pats Turkmėnijos prezidentas pirmadienį pranešė, kad teisėsauga sunaikino nusikaltėlių grupuotę, granatomis apsiginklavusią ir plėtojusią narkotikų verslą.

Kitomis žiniomis, dar rugsėjo 10 d. iš vieno karinio dalinio pabėgo keletas kareivių, kurie pagrobė tanką, nemažai ginklų ir nužudė keletą sukarintos milicijos pareigūnų. Jie užėmė pastatą sostinėje ir ten neva laikėsi iki rugsėjo 13 d.

Kai kuriais pranešimais, tai tebuvo tik du ginkluoti teroristai, kurie esą buvo netrukus sunaikinti. Tačiau stebėtojams įtarimų sukėlė ne tik Ašchabade, bet ir šalies provincijoje išklijuoti lapeliai su ieškomų teroristų fotorobotais. Jeigu abu jie buvo sunaikinti, tai kodėl jų ieškoma visoje šalyje, gūžčioja pečiais turkmėnai.

Padėtį komplikavo streikas

Padėtį komplikavo vienos turkų kompanijos darbuotojų streikas, peraugęs į masines muštynes, kurias teko malšinti nemažoms milicijos pajėgoms. Gyventojų baimė dar išaugo, kai prezidentas Ašchabade įvedė nepaprastąją padėtį. Milicija ir slaptosios tarnybos darė kratas, naktimis įsiverždavo į butus, apžiūrinėjo privatų ir viešąjį transportą, suiminėjo įtartinus asmenis.

Trūkstant informacijos, sklido kalbos, kad atsirado kažkokia sukilėlių grupuotė, kovojanti už darbo žmonių laimę ir šviesią ateitį, arba kad gimė šventasis kūdikis, pateptas būti mesiju…

Taigi nuo dalimi tiesos pagrįstų gandų iki visiškų nesąmonių – tokia įvykių Turkmėnijoje amplitudė. Bet, kaip „Vremia Novostei“ teigia seniai apie Vidurio Aziją rašantis žurnalistas Arkadijus Dubnovas, regione jaučiamas islamo fundamentalistų suaktyvėjimas.

Ašchabade jie susitelkę aplink Chitrovkos mečetę ir pastaruoju metu traukia jaunimą. Pagal senas tradicijas vietinis jaunimas dažniausiai paliekamas tarnauti arti savo gyvenamosios vietos dislokuotuose kariniuose daliniuose, todėl religinė islamo įtaka pasiekia ir Turkmėnijos kariuomenę. Negalima atmesti versijos, kad būtent islamistų paveikti jaunieji kariai ir sukėlė trijų dienų ginkluotą incidentą Ašchabade. Valdžiai buvo patogu nuslėpti šių įvykių esmę ir apkaltinti prekeivius narkotikais.

Režimas įgijo daug priešų

Negalima nuneigti, kad dabartinis K. Berdymuchamedovo režimas per 2 m. įgijo daug priešų. 2006 m. po S. Nijazovo mirties jis palyginti ramiai užėmė prezidento postą, tačiau iškart pareiškė sutramdysiąs tarpusavyje kovojančius įtakingus klanus. Jis ėmėsi valyti valdantįjį elitą.

Pirmiausia suėmė ir 20 m. įkalino buvusį prezidento apsaugos tarnybos vadą Akmuratą Redžepovą, o paskui 13 m. – jo sūnų, saugumo karininką Nurmuradą. Korupcija apkaltinti ir nuteisti taip pat Nacionalinio saugumo tarnybos karininkai.

Nuo šių represijų nukentėjo ne tik ankstesnio diktatoriaus stovykla, bet ir jo atminimas, o tai labai žeidė daugelį turkmėnų. Iš Ašchabado centro buvo iškeltas paauksuotas paminklas S. Nijazovui. Aukštosiose mokyklose buvo sumažintas valandų skaičius pagrindiniam šalies veikalui „Ruchname“ studijuoti.

Išvertus iš persų kalbos, „Ruchname“ reiškia „Sielos knyga“. Ją parašė pats S. Nijazovas, sudėjęs joje ir savo eilėraščius, ir istorijos apybraižas, ir šiaip progines kalbas. Eiliuotame priesaikos tekste buvęs amžinasis lyderis nepamiršo prirašyti: „…jei kada išduočiau tėvynę, jos šventąją vėliavą, Saparmuratą Didįjį Turkmėnbašį, tesustoja iš karto mano širdis…“ Šios eilutės priesaikoje kol kas išliko.

Sunku pasakyti, ar visa tai reiškė šalies demokratizavimą, tačiau priešų naujasis vadovas įgijo – tiek jėgos struktūrose, tiek tarp jaunų žmonių, kurie tikėjosi veržlesnių pasaulietinių reformų, tiek tarp senajai tvarkai ištikimų mulų.

Apžvalgininkai tvirtina, kad negalima nepastebėti ir ekonominio kai kurių jėgų suinteresuotumo. Turkmėnija užėmė 10 vietą pasaulyje pagal medvilnės gamybą, tačiau dar didesnis jos turtas – dujos. Pagal jų rezervus šalis yra 15 vietoje pasaulyje, o didžiausia jų importuotoja – Rusija.

Žinoma, Maskva nenori suirutės šalyje, nes tuomet nukentėtų jos užsakymai, tačiau didžiajai kaimynei nerimą kelią Ašchabado ketinimai keisti ir plėsti dujų eksporto kryptis. Jau prasidėjo dujotiekio tiesimas į Kiniją. Ašchabade svarstoma, ar pasirinkti Rusiją aplenkiantį dujų eksporto projektą „Nabucco“.

Taigi pakanka argumentų manyti, kad paslaptingi savaitgalio įvykiai Ašchabade – tai ne vien tik narkotikų platintojų gaudynės ar kareivėlių išdaigos, bet rimtas signalas dabartiniam Turkmėnijos režimui.