Jau ne tik astrologams aišku, kad rugpjūtis – krizių metas. Tą mėnesį 1939 m. atsirado nusikalstamas Molotovo- Ribbentropo paktas, 1993 m. kilo pučas Rusijoje, 1998 m. kaimyninę šalį ištiko gili finansų krizė, o šiemet įvyko brolžudiškas konfliktas Kaukaze. Visa tai vienaip ar kitaip susiję su mūsų Rytų kaimyne.

Taigi sunku nepatikėti Londono „The Observer“ perspėjimu, kad kruvinas rugpjūtis Kaukaze per Ukrainą gali nusitęsti iki Baltijos šalių, kuriose didelę gyventojų dalį sudaro rusai. Būtent slėpdamasi už dingsties juos gelbėti, dabartinė Rusija, kaip ir anuomet Sovietų Sąjunga, griebiasi pavojingos avantiūros. Agresijai prieš Gruziją Maskva taip pat padėjo „gelžbetonio“ pagrindą: esą gruzinai, atakavę nepaklusnų Cchinvalį, siekė išnaikinti Pietų Osetijoje gyvenančius rusų tautybės žmones. Prieš tai Vladimiro Putino potvarkiu 90 proc. iš 70 tūkst. šios separatistinės respublikos gyventojų buvo išduoti Rusijos piliečio pasai. Vadinasi, Maskva iš anksto planavo, kaip pateisinti savo būsimą agresiją…

Žinoma, tam geras sąlygas sudarė nepasvertas Michailo Saakašvilio įsakymas jėga priversti paklusti separatistus…

Žemėlapiu kilkime aukštyn. Čia, iki pat Karelijos, driekiasi po Sovietų Sąjungos aptrupėjusios Rusijos interesų zonos. Tapęs prezidentu V. Putinas iškart patvirtino užsienio politikos doktriną – visais būdais ginti savo tėvynainius, taip atkuriant kadaise turėtą valstybės galią.

Ukrainoje etniniai rusai sudaro kiek daugiau kaip 17 proc. visų gyventojų – tiek pat, kiek iš viso yra Baltijos šalyse. Ypač daug jų gyvena rytinėje šalies dalyje ir Kryme. Šovinistiškai nusiteikę Maskvos veikėjai įrodinėja, kad kone pusė Ukrainos yra neatskiriama nuo senosios slavų kultūros. Taip klojamas pagrindas suskaldyti šią valstybę, kurios naujoji valdžia kelia Maskvai didelį susirūpinimą.

Ko gero, ji pradėtų nuo Krymo ir Sevastopolio. Pirmas žingsnis žengtas: pranešama, kad Krymo rusakalbiams gyventojams pradėti dalyti Rusijos piliečių pasai… Prieš tai Maskva pareiškė, kad Viktoro Juščenkos draudimas Juodosios jūros laivynui veltis į konfliktą prie Gruzijos krantų yra niekinis. Kitaip sakant, pasauliui siunčiamas pavojaus signalas, kad Ukrainą gali ištikti Gruzijos likimas.

Baltijos šalyse rusiškai kalbančiųjų dar daugiau: Latvijoje – beveik 30 proc., Estijoje – daugiau kaip ketvirtadalis visų gyventojų. Carinė Rusija ir sovietinė imperija vykdė aktyvią asimiliacijos politiką. Stalino laikais ji įgavo žiauriausią formą: daug Baltijos šalių gyventojų buvo išsiųsta į Sibirą, o jų vietoje apsigyveno rusų kolonistai. Šis okupacinio korpuso likutis, kaip taikliai pavadino „The Observer“, skundžia Maskvai Estijos ir Latvijos valdžią, kad ši nesuteikia rusakalbiams pilietybės. Pakako Taline pajudinti paminklą vadinamiems rusų išvaduotojams, kai visa tai vos neišsiliejo į rimtą etninį konfliktą. Ar daug trūko, kad Kremlius nepultų vaduoti savo tėvynainių?

Lietuvai lyg ir ramiau, nes čia gyvena mažiausiai – tik 6,3 proc. – rusų. Bet pamažu ryškėja, kad Rusija gali surasti kitą dingstį komplikuoti santykius su Lietuva. Tai jos aktyvi užsienio politika ir parama Gruzijai bei Ukrainai. Maskva neištvėrė ir pagrasino, kad Vilniaus už pagalbą Tbilisiui laukia rimti nemalonumai. Kokie – tik numanyti galima. Rusija gali dar labiau užsukti dujų ir naftos kranelius, tačiau ši bauginimo priemonė vis labiau praranda prasmę. Tiesioginė agresija mažai tikėtina: juk dabar Lietuva – tai vienas svarbiausių NATO flangų. Be to, Vilnius Maskvai neduoda jokios dingsties ginti savo tėvynainių. Belieka diplomatinio karinio spaudimo priemonės.

Tokia perspektyva pamažu ryškėja, kai Lenkija sutiko dislokuoti amerikiečių priešraketinį skydą. Laikraštis „The Sunday Times“ cituoja aukštą Rusijos kariuomenės pareigūną, kad Maskva planuoja apginkluoti savo Baltijos flotilę branduolinėmis galvutėmis. Jos bus grąžintos į povandeninius laivus, kreiserius ir bombonešius. Taip Kaliningrado srityje bus didinama karinė įtampa, o jos aukomis gali tapti visos regiono šalys.

Žinoma, tai dar tik grasinimai. Tačiau Rusija, kaip parodė įvykiai Kaukaze, tampa vis agresyvesnė ir nenuspėjama. Šios grėsmės akivaizdoje Vakarai kaip niekad turi suprasti ir reaguoti į Rytų Europos šalių baimes.

Krizių sezonas rugpjūčiu nesibaigia.