Katynės byla vėl tampa Rusijos ir Lenkijos santykių kertiniu akmeniu. Atrodo, atsiranda vilčių, kad šie santykiai pagerės, nes Maskvos miesto teismas patenkino lenkų karininkų, sušaudytų Katynėje, artimųjų ieškinius dėl reabilitacijos.

Baisus Stalino nusikaltimas 1940 m. ilgus dešimtmečius gadino dviejų slavų šalių santykius, ir dabar turėtų ateiti metas atkurti istorinį teisingumą. To reikia ne tiek lenkų tautai, kiek pačiai Rusijai.

Apžvalgininkai savo komentaruose pabrėžia, kad viena iš didžiausių ir sisteminių Rusijos problemų – nuoseklus nenoras pripažinti gėdingus šalies istorijos puslapius, jos lyderių padarytas klaidas, išaukštinant pergales ir nutylint pralaimėjimus. Vien tik praėjusį šimtmetį tokių nesėkmių galima priskaičiuoti daug – nuo žiaurių bolševikinio perversmo represijų iki Baltijos šalių okupacijos ir trėmimų. Į šį sąrašą Kremlius gali įsirašyti ir Lenkijos karininkų sušaudymą Katynėje netoli Maskvos.

Priminsiu, kad Stalino nurodymu 1940 m. kovo 5 d. buvo nuteista sušaudyti daugiau kaip 20 tūkst. lenkų karininkų ir inteligentų, paimtų nelaisvėn per 1939 m. rugsėjį ir spalį vykusias operacijas Lenkijos pasienyje. Tuo metu Raudonosios armijos pusėje hitlerininkams priešinosi kelios lenkų divizijos, tačiau sovietų kariuomenė pagal Maskvos ir Berlyno pasirašytą nepuolimo paktą ir slaptuosius protokolus puolė vaduoti neva jiems priklausiusių vakarinių pakraščių, ir tuomet buvę kovų draugai lenkai tapo mirtinais priešais: į nelaisvę pateko apie 240 tūkst. Lenkijos kareivių ir karininkų. Netrukus prasidėjęs dalies jų ypatingasis teismo procesas sunaikino daugiau kaip dešimtadalį suimtų lenkų kariškių. Taip Raudonoji armija įnešė savo indėlį į susitarimų su fašistine Vokietija ir slaptųjų protokolų įgyvendinimą, padėjo palaužti lenkų pasipriešinimą ir sudarė geras sąlygas 1941 m. karui su Sovietų Sąjunga.

Suimtuosius šaudė senos vokiečių gamybos pistoletais – kad būtų mažiau įtarimų, jog taip pasielgė oficiali sovietų valdžia. Juk tuo metu panašias operacijas vokiečiai vykdydavo ir Lenkijoje. Lenkus atvesdavo į specialų kambarį, šaudavo į nugarą ir uždengtu automobiliu išveždavo į mišką ir versdavo į duobes. Paskutines savo gyvenimo valandas belaisviai aprašydavo ant savo kūno cheminiu pieštuku… Žudynių vietos buvo kruopščiai slepiamos.

Pirmųjų žinių apie lenkų genocidą pasirodė dar 1943 m., kai vokiečių okupacinė kariuomenė užėmė Katynės apylinkes. Stalino nusikaltimams ištirti vokiečiai kvietė lenkų medikus, ekspertus ir žurnalistus iš neutralių šalių ir belaisvius iš Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Kanados kariuomenių. Vokiečių propaganda tuojau pat paskelbė pasauliui apie bolševikų žvėriškumus, tikėdamasi suskaldyti antihitlerinę koaliciją.

Sovietinė komisija Katynėje pradėjo dirbti iškart, atstūmus vokiečius nuo Maskvos. Jai vadovavo vėliau žinomu psichoneurologijos specialistu tapęs ir net savo institutą Maskvoje įkūręs Nikolajus Burdenka. Joje buvo ir rašytojas Aleksejus Tolstojus, metropolitas Nikolajus, žymių armijos vadų. Komisija padarė išvadą, kad lenkus sušaudė vokiečiai, tačiau tyrimo rezultatai buvo susegti į ypatingo slaptumo segtuvus ir paslėpti ypatingajame archyve.

Naujausiais laikais tik Michailas Gorbačiovas pagaliau nusilenkė prie memorialo Katynėje ir pripažino, kad dėl žudynių kaltas NKVD. 1992 m. spalį Borisas Jelcinas davė nurodymą išslaptinti slaptus archyvus ir paskelbė Lavrentijaus Berijos pasirašytą politinio biuro nutarimą. Šis žingsnis tapo naujo Katynės proceso pradžia. 1995 m. Ukraina, Rusija, Baltarusija ir Lenkija pasirašė specialų protokolą dėl dalyvavimo naujame bylos tyrime. Tačiau Rusijos vadovu tapus Vladimirui Putinui, Katynės byla vėl buvo užmiršta, nes 2005 m. Rusijos karinė prokuratūra paskelbė, kad genocido prieš lenkų piliečius nebuvo ir niekas iš nužudytų karininkų artimųjų nėra laikomas nukentėjusiu.

Tokia formuluotė dviejų šalių santykius dar labiau komplikavo. Tuomet šie nukentėjusieji pradėjo asmeniškai kreiptis į Rusijos teismą, reikalaudami istorinės tiesos. Maskvos teismas nedrįso atmesti jų ieškinių. Šį pažangų gestą apžvalgininkai tapatina su naujo Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo atėjimu į Kremlių, tačiau kartu jie ragina nepervertinti demokratijos plėtros Rusijoje.