Šiuolaikiniame pasaulyje gerų žinių sulaukiame mažiau negu blogų, o juo labiau – iš vadinamųjų karštųjų planetos taškų. Bet štai gavome gerąją naujieną iš Artimųjų Rytų. BBC pranešė, kad Libane pagaliau pasirašytas susitarimas tarp Vyriausybės ir šiitų judėjimo „Hezbollah“ dėl valdžios pasidalijimo.

Vyriausybės krizė truko 18 mėnesių, ir per tą laiką Libanas buvo priverstas 19 kartų atidėti prezidento rinkimus. Šalies vadovo postas nebuvo užimtas nuo tada, kai atsistatydino Emile Lahoudas. Manoma, kad jo rinkimai Libano parlamente vyks jau ketvirtadienį arba penktadienį. Politinė krizė tęsiasi jau nuo 2006 m., opozicijai atsisakius dirbti su koalicine Vyriausybe ir pareikalavus išplėsti jos įgaliojimus bei suteikti veto teisę ministrų kabineto sprendimams. Visi opozicijos reikalavimai dabar įvykdyti, nes šalis buvo patekusi į aklavietę.

Derybos su politiniu „Hezbollah“ flangu tęsėsi tik penkias pastarąsias dienas, tačiau prieš tai jas lydėjo susidūrimai su šios radikalios šiitų organizacijos kovotojais. Vien tik šį mėnesį juose žuvo 65 žmonės. Libaniečiai nuogąstavo, kad, nepriėmus opozicijos sąlygų, gali pasikartoti žinomas „penkiolikmečio“ pilietinis karas, pareikalavęs net 100 tūkst. žmonių gyvybių.

Dabartinės krizės pradžia galima laikyti 2005 m. vasario 14 d., kai Beirute nuo teroristų bombos žuvo ministras pirmininkas Rafikas al Hariri. Paskutiniais gyvenimo metais jis buvo aršiausias kovotojas su Sirijos įtaka Libano politiniam gyvenimui ir dar kartą ruošėsi tapti Vyriausybės vadovu. R. al Hariri laidotuvės tapo vadinamosios kedrų revoliucijos pradžia: Beiruto aikštėse įsikūrė palapinių stovyklos, o nuolat vykstantys protesto mitingai privertė prosirietišką vadovybę atsistatydinti ir paskelbti neeilinius rinkimus. Netrukus Sirija išvedė savo kariuomenę iš Pietų Libano.

Per surengtus rinkimus žuvusiojo šalininkai – daugiausia sunitai ir didelė krikščionių dalis – iškovojo neginčijamą pergalę, kurią šventė kartu su Vakarų valstybėmis ir Izraeliu. Bet džiaugsmas truko tik metus. Tarptautinė komisija nustatė, kad dėl R. al Hariri žūties kaltos Sirijos specialiosios tarnybos, ir Libane vėl užvirė aršios kovos. Radikalus judėjimas „Hezbollah“ pasitraukė iš Vyriausybės ir paskelbė karą Izraeliui. Tel Avivas, nieko nelaukęs, 2006 m. vasarą smogė radikalios organizacijos pozicijoms, tačiau jos lyderio šeicho Hassano Nasrallah autoritetas tik dar labiau išaugo.

„Hezbollah“ („Alacho partijos“) būriai užėmė dvi pagrindines į Beirutą vedančias magistrales, Bekaa slėnyje vyko tikri mūšiai. Juose dalyvavo žuvusio ministro pirmininko sūnaus, parlamentinės daugumos lyderio Saado al Hariri vadovaujamo judėjimo „Al Mustakbal“ („Už ateitį“) būriai, suformuoti iš sunitų ir drūzų, kuriuos sudaro įvairių senųjų regiono tikėjimų atstovai. Konfliktas dar labiau paaštrėjo, kai Vyriausybė uždraudė naudotis „Hezbollah“ sukurta telekomunikacijų sistema, kuri neva blokuodavo vyriausybinį mobilųjį ryšį. Šią sistemą radikalusis flangas įsirengė prieš 3 m. už iš Irano gautus pinigus, ją pradėjo modernizuoti šviesolaidžio linijomis ir ėmė kontroliuoti kone visą Libano telekomunikacijų tinklą, teigdamas, kad jis reikalingas naujo karo su Izraeliu atveju.

Štai toks išsiplėtęs konfliktas užsitęsė iki pat praėjusią savaitę prasidėjusių Vyriausybės ir opozicijos derybų. Kaire įvykęs Arabų valstybių lygos pasitarimas Libano klausimais paragino kovojančias šalis nedelsiant nutraukti ugnį, sudaryti nacionalinės vienybės Vyriausybę ir išrinkti šalies prezidentą. Buvo pasiūlyta ir konkreti kandidatūra – Libano armijos vadas generolas Michelis Suleimanas. Vakarų simpatijas jis pelnė, neleisdamas armijai kištis į konfliktus ir išlikdamas neutralus politinėse rietenose. Be abejo, kaip paprastai, tokiuose konfliktuose susikerta įvairių pasaulio politinių jėgų interesai. Tuo metu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, gegužės pradžioje svarsčiusi įtemptą padėtį Libane, tik pakvietė visas puses bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas išrinkti prezidentą. Beirutas savo jėgomis įveikė pusantrų metų užsitęsusią krizę.

Bet ar ilgam?