Paragvajus prezidentu pasirinko vyskupą

Vis dažniau mūsų dėmesio sulaukiančioje Lotynų Amerikoje yra keletas šalių, kuriose, jei žvelgtume iš Lietuvos, politinis gyvenimas tarsi sustojęs. Paragvajus – ši plotu penkiskart, o gyventojų skaičiumi dukart už mūsų šalį didesnė Pietų Amerikos valstybė – iš tikrųjų ilgus dešimtmečius buvo tarsi balta dėmė žemėlapyje. Sovietiniais laikais mes tik žinojome, koks ten žiaurus karinis generolo Alfredo Stroessnerio režimas valdė…

Iš tiesų ši karinė diktatūra po karo su Bolivija ir pilietinio konflikto išsilaikė net 35 m. 1989 m. įvykęs naujas karinis perversmas, po kurio prezidentu tapo jo organizatorius generolas Andresas Rodriguezas, centrinei Pietų Amerikos valstybei atnešė ekonominių ir politinių reformų viltį, sumažėjo izoliacija nuo išorinio pasaulio, pagerėjo santykiai su Brazilija, Argentina, Bolivija.

Ir štai sekmadienį įvykę prezidento rinkimai sužadino dar daugiau vilčių. Baigėsi 61 m. viešpatavusios konservatyvios Kolorado partijos era, ir naujuoju Paragvajaus vadovu išrinktas 56 m. buvęs vyskupas Fernando Lugo. Vadinamąjį vargšų vyskupą rėmė prieš 8 mėnesius sukurtas kairysis Patriotinis aljansas už permainas, kuriam priklauso profesinės sąjungos, žemės ūkio darbininkai, indėnų atstovai. Jo pergalė pratęsė centro kairiųjų lyderių viešpatavimą žemyne.

Po rinkimų naktį į Asunsjono gatves išsiliejo minios besilinksminančių žmonių. Rinkimuose jie atmetė valdančiosios partijos atstovės, buvusios švietimo ministrės 50-metės Blancos Ovelar kandidatūrą. Ją nuo nugalėtojo skyrė tik 7 proc. balsų. Laimėjusi ji būtų tapusi pirmąja Paragvajaus šalies vadove moterimi.

Trečias buvo opozicijos remiamas generolas, buvęs armijos vadas Lino Oliviero. Jis visai neseniai išėjo iš kalėjimo, kuriame už perversmo organizavimą praleido 10 m. Paragvajuje, kaip ir kitose Pietų Amerikos šalyse, perversmai dažni, todėl dabar, išrinkus dvasininką, paragvajiečiams nušvito viltis, kad karinių režimų era baigėsi.

Šiaip jau Paragvajus – neturtinga šalis. Kaip ir Bolivija, ji neturi išėjimo prie vandenyno, todėl, eksportuodama savo prekes, turi tikėtis pigaus Brazilijos tranzito. 1811 m. paskelbęs nepriklausomybę nuo ispanų, Paragvajus ilgai kariavo kone su visomis kaimyninėmis šalis, kol galų gale prarado didelę dalį savo teritorijos. Kariniai režimai suvaržė politines laisves, priešinosi bet kokioms reformoms, vykdė indėnų asimiliaciją. Pagal bendrąjį vidaus produktą šalis nuolat yra antrajame pasaulio valstybių šimtuke. Apie 60 proc. bendrojo vidaus produkto sukuriama prekiaujant su Brazilija. Beveik pusė šalies gyventojų dirba žemės ūkyje. Paprastai Paragvajus garsėja tabako, medvilnės, kavos, sojos plantacijomis, tačiau pasaulyje žinomiausia paragvajietiška matė – aromatinga arbata, gaminama iš ilgojo moliūgo vaisių ir bugienio lapų. Paragvajuje dar išgaunamas nedidelis kiekis urano rūdos, naftos, bet jų negalima lyginti, pavyzdžiui, su Venesuelos naftos gavyba. Ekonominę padėtį šiek tiek gelbsti Paragvajaus narystė Pietų Amerikos ekonominėje bendrijoje, kuriai priklauso ir Brazilija, Argentina bei Bolivija. Vis dėlto Paragvajuje apie 20 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, nedarbas siekia iki 40 proc., o apie 80 proc. visos žemės valdo 2 proc. žemvaldžių.

Dvasininko gyvenimo dėl politikos atsisakęs F. Lugo lygiuojasi į kairiuosius kaimyninių šalių lyderius, tokius kaip Hugo Chavezas. Analitikai teigia, kad jo pergalę užtikrino programinis kursas į „XXI a. Socializmą“, kurį jis pasiskolino iš Venesuelos prezidento. Buvęs vyskupas mėgsta rengtis kaip H. Chavezas: su rinkėjais jis bendrauja basas įsispyręs į sandalus, užsimaukšlinęs fermerio skrybėlę, bet svarbiausiai įnirtingai kritikuoja korumpuotus valdančiosios partijos politikus. Nugalėtojas F. Lugo žarstė bendrus pažadus, esą pasirinktas laisvo Paragvajaus kelias, įrašytas naujas nacionalinės istorijos puslapis…

Civilis Paragvajaus prezidentas negali jaustis ramus. Kariuomenėje tebeverda perversmininkų nuotaikos, šalyje dar neužmirštas pasikėsinimas į prezidentą Nicanorą Duarte, kai jį vasarį bandė nunuodyti mineraliniu vandeniu. Taigi Paragvajus dar tik įžengė į naują erą, Vakaruose paprastai vadinamą demokratija.