Tylioji čečėnų genocido fazė

Kol pasaulis pagrindinį dėmesį nukreipęs į separatines Gruzijos respublikas ir Rusijos grasinimus jas aneksuoti, Pietų Kaukazas lieka pamiršta žemė. Čečėnijoje tarsi jau nėra karo, vyksta taikus krašto atstatymas, pasipriešinimas palaužtas, naikinami paskutiniai sukilėlių likučiai.

Tokia aplinka tenkina Maskvą, kuri lyg ir atsikratė įdėmaus pasaulio žvilgsnio į nualintą Čečėniją. Bet ši rimtis apgaulinga. Kaip penktadienį kalbėjo Seime surengtos apskritojo stalo diskusijos „Taikos Čečėnijoje galimybės“ dalyviai, iki taikos čia dar toli. Tiesiog vainachų žemės okupacija perėjo į tylią fazę, čečėnų genocidą palikta vykdyti Maskvos samdiniams. Tai beveik tikslios konferencijos dalyvių iš Kaukazo, Lenkijos, Rusijos, kitų šalių pranešimų formuluotės.

Šią savaitę Strasbūre vykusioje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje paskelbtas pareiškimas, kad 47-ioms Tarybai priklausančioms valstybėms „labiausiai kelia nerimą“ žmogaus teisės Čečėnijoje ir Ingušijoje. Prieš tai ataskaita apie padėtį Kaukaze buvo svarstyta tik 2006-ųjų sausį, bet per tą laiką, organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, žmonių grobimai, kankinimai ir bausmės be teismo tik plito. Europos Žmogaus Teisių Teismas užverstas genocidą patyrusių kaukaziečių pareiškimais. 26 atvejais Strasbūro teismas pripažino Rusiją kalta pažeidus žmogaus teises Čečėnijoje, bet Maskva neskuba atlikti jų tyrimo. Dar daugiau kaip 200 bylų laukia teismo sprendimo.

Bet visa tai – tik fasadinė susirūpinimo padėtimi Kaukaze pusė. Iš tikrųjų, kaip rašo Estijos laikraštis „Postimees“, Čečėnijoje vyksta vietos valdžios koncentracija, o prezidentas Ramzanas Kadyrovas ima visą krašto kontrolę į savo rankas, nors jo postas prilyginamas kitiems Rusijos Federacijos subjektams.

32 m. veikėjas jau nuėjęs prieštaringą gyvenimo kelią. Per Rusijos intervenciją į Čečėniją jis net kovėsi sukilėlių būriuose su federaline kariuomene, bet netrukus perėjo pas „federalus“. Aikštingo ir nevaldomo būdo jaunuolis netrukus atsidūrė kalėjime, bet jo tėvas prezidentas Achmedas Kadyrovas sūnų priėmė vadovauti savo apsaugai. Nužudžius tėvą, Ramzanas Vladimiro Putino palaiminimu tapo separatinės respublikos vadovu. Keistai greitai baigęs Machačkalos verslo ir teisės institutą, R. Kadyrovas netapo labiau išsimokslinusiu ar išsilavinusiu. Net bendražygiai juokiasi, kad jų prezidentui labiau tinka Čiapajevo karo lauko apranga negu kostiumas.

Ir štai šis vadinamas tautos didvyris Kremliuje sutinkamas išskėstomis rankomis, jis be eilės patenka pas V. Putiną ir Dmitrijų Medvedevą. Tokiame susitikime balandžio pradžioje dabartinis ir išrinktasis Rusijos prezidentai sutiko su R. Kadyrovo reikalavimu kai kuriuos svarbius Rusijos Federacijai priklausančius energetikos objektus perduoti Groznui. Taip Maskva pažadėjo, kad visos pajamos iš kompanijos „Grozneftgaz“ veiklos patektų į Čečėnijos iždą. Taip pat susitarta Grozno oro uostui „Severnij“ suteikti tarptautinį statusą, skirti didelį bankų kreditą respublikos ekonomikai ir socialinei sferai.

Kaip ir sovietiniais laikais, Maskva savo numylėtiniams negaili apdovanojimų. Draugystės ordinas prisegtas prie R. Kadyrovo motinos, kuri yra Čečėnijos Liaudies susirinkimo pirmininko padėjėja, krūtinės. Prieš 2 m. ji buvo sužalota per eismo įvykį.

Neliko nuskriaustas ir pats jaunasis prezidentas. Šių metų kovą jis tapo… Rusijos žurnalistų sąjungos nariu. Bilietas jam įteiktas už „neįkainojamus nuopelnus atkuriant Čečėnijos žurnalistiką“. Po keleto dienų sąjungos vadovai tarsi susigėdo tokio žingsnio ir atšaukė narystę, bet, paspaudus iš Kremliaus, dar po kurio laiko ji patvirtinta galutinai.

Kad patvirtintų savo raštingumą, R. Kadyrovas metinių šiame poste proga neseniai išleido savo straipsnių ir kalbų rinkinį. Savaitę užsitęsusios iškilmės baigėsi futbolo švente, kurioje aukščiausiosios lygos debiutantas vietos „Terekas“ įveikė vieną geriausių Rusijos Centrinio armijos sporto klubo komandą.

Bet tai, kas iš tikrųjų vyksta Kaukaze, toli gražu neverta šypsenos. Čečėnijoje ir Ingušijoje formuojasi vietos oligarchai, kurie grobia valdžią į savo rankas. Sukilėlių grupelės vis labiau retėja ir prisitaiko prie tylaus tautos išnaikinimo. Rusija, kuri vis labiau primena monarcho valdomą imperiją, savo užantyje augina kitą valdovą, kuris kada nors atves kraštą prie naujos katastrofos.