Monstrų paradas: Leninas, Stalinas, Hitleris…

Šis balandis tikrai įdomus mėnuo. Jis žymus garsiomis sukaktimis ir mįslingais sutapimais. Balandžio 20-ąją Adolfui Hitleriui būtų sukakę 119-ka. Dar po 10 dienų, sulaukęs 56-rių, 1945-ųjų balandžio 30-ąją, Hitleris su žmona Ieva Braun nusižudė savo bunkeryje Berlyne.

Prieš 138 metus, balandžio 22-ąją, gimė Vladimiras Leninas. Tarp jų ar virš jų iškilusi galinga ilgiausiai – net 74 metus – išgyvenusio Josifo Stalino stovyla. Dar įdomu, kad šiemet Hitlerio – pagrindinio Holokausto autoriaus – gimimo dieną, balandžio 20-ąją, švenčiamos judėjų Velykos (Pesach) – senovės žydų išėjimo iš Egipto nelaisvės šventė. Šiemet ji nesutapo su krikščionių Prisikėlimo švente.

Žinoma, tai tik nekaltas žongliravimas garsių veikėjų gyvenimo ir švenčių datomis. Stalino, Hitlerio ir Lenino veiksmų nepavadinsi nekaltais. Visam pasauliui žinomi jų nusikaltimai – seniai pasmerkti, įvertinti ir … šlovinami.

Bolševikų revoliucijos vadas, ko gero ir davęs pradžią bei parodęs pavyzdį XX-ojo amžiaus kataklizmams, stovi tarsi šių dviejų monstrų nuošalyje. Daugelis jau primiršo kone šimtmečio senumo laikus, kai po bolševikinio Žiemos rūmų perversmo po Lenino sparnu atsirado Feliksas Dzeržinskis, kai gimė slaptoji jų policija ČK („čerezvučainaja komisija“), kai 1918 m. buvo sušaudyta caro šeima, kai siautėjo bolševikinis teroras…

Bet iki pat mirties 1924 m. Leninas dar suspėjo paruošti savo įpėdinį, kuris nuo 1928 m. su kaupu įvykdė bolševikų vado priesakus. Tiesa, Rusijos politikos veikėjų tyrinėtojai tvirtina, kad Leninas prieš mirtį perspėjo bendražygius dėl Stalino ketinimų, bet, antra vertus, išliko liudijimai Leniną sakant: „Tai tas žmogus, kuris man reikalingas“. Bolševikinių intrigų sūkuryje būtent Leninas sukiršino Staliną su Raudonosios armijos įkūrėju Levu Trockiu, ir konfliktas, priešingai negu revoliucijos lyderis manė, pasibaigė eiline būsimo „tautų tėvo“ pergale…

Stalino nusikaltimai visiems žinomi. Britų istorikas Simonas Montefioris knygoje „Jaunasis Stalinas“ lygina A.Stalino ir Hitlerio atėjimo į valdžią aplinkybes. Įdomu, kad jie tos valdžios siekė panašiu metu ir tomis pačiomis priemonėmis, nors tarp jų buvo 10 metų skirtumas. Taigi, kaip knygą vertina laikraštis „Der Standard“, abu politikai valdžią uzurpavo ne šiaip išskleidę patriotines vėliavas ir skelbdami kovą su nacijos priešais. Jie pasinaudojo to meto politine sistema, gyvenimo sunkumais ir žmonių nuotaikomis. Bolševikinėje Sovietų Sąjungoje nugriaudėjo NEPas, šalis buvo ant bado ribos, „golodomoras“ siautėjo ne tik Ukrainoje, bet ir didesnėje sovietinės imperijos „ant molinių kojų“ dalyje. Nuo bado mirė milijonai. Kremliuje viešpatavo įtarumas ir intrigos. Tokioje atmosferoje Stalinui reikėjo ieškoti kaltininkų, ir netrukus jų atsirado tūkstančiai – tarp armijos karininkų, inteligentijos, menininkų ir t.t. Manoma, kad Stalino laikais buvo represuota apie 20 milijonų žmonių.

Hitleris iškilo irgi Didžiosios depresijos metais. Vokiečių tautą reikėjo reabilituoti ir taip pat rasti visų jos nesėkmių atpirkėjus. Hitlerio nuomone, daugiausiai jų buvo tarp komunistų ir žydų. Jis sukurpė nacijos atkūrimo teoriją: vokiečių tauta buvo pažeminta, pralaimėjusi ne tik germanų mūšius viduramžiais, bet ir I-ąjį pasaulinį karą, ir negalėjo atlikti savo didžios misijos. Nacionalinės politikos plėtrai ir galios didinimui Vokietijai reikėjo naujų teritorijų, ir Hitleris pasišovė jas užgrobti Rytuose – ten, kur gyventojų tankumas buvo mažesnis. Puolimo placdarmui parengti jis pakeliui užėmė beveik visą Europą, veržėsi net į Afriką. Tiesa, Hitleris išžudė daugiau – net iki 50 milijonų. Vien tik koncentracijos stovyklose Vidurio ir Rytų Europoje nužudyta arba išvežta darbams į Trečiąjį Reichą 17,5 mln. žydų ir kitų tautybių žmonių.

Nesusilaikau nepriminęs pernai paviešintų skandalingų faktų apie Hitlerio gyvenimą ir kilmę, tuo labiau kad kai kurie jų susiję su Lietuva.

Iki šiol nepaneigta buvusio vermachto karininko Hennecke‘s Kardelio versija, pateikta 1974 metais Ženevoje išleistoje jo knygoje keistu iškalbingu pavadinimu „Adolfas Hitleris – Izraelio įkūrėjas“. Įdomu tai, kad knygą parašė žmogus, kuris 20-ojo amžiaus istoriją studijavo ne iš knygų ir vadovėlių. Vermachto kareivis, kaip ir milijonai kitų, pateko tarp didžiulių hitlerizmo ir stalinizmo girnų. Autorius suskaičiavo ant savo kūno net dvylika sužeidimų, tačiau paskutinis buvo sunkiausias. Kariavęs Rytų fronte, H.Kardelis liko Lietuvoje ir kovojo prieš sovietus Dzūkijos partizanų gretose. 24-rių metų vaikinas 1946 m. gavo sunkiausią sužeidimą. Grįžęs namo jis apmastė ne tik pasaulinio karo priežastis, bet ir fanatišką Hitlerio užsidegimą beveik trejus metus tęsti jau pralaimėtą karą, pasmerkiant milijonus žmonių mirčiai, o vokiečių tautą – amžinai gėdai. Jo knyga Vokietijoje susilaukė nuožmaus puolimo, bet buvo išleista japonų, lenkų, anglų, prancūzų, portugalų ir rusų kalbomis. Autorius Vokietijoje buvo ilgai persekiojamas, o bylinėjimąsi jis laimėjo tik 1995-aisiais.

Bet nepaisant autoriaus sąsajų su Lietuva, reiktų suvokti knygos pavadinimo prasmę. Kažkada šveicarų laikraštis „Facts“ įrodė, kad Hitleris pats turėjęs žydiško kraujo. Tokių jo giminės pėdsakų esą rasta jo politinių priešininkų dar 1931 metais viename Moravijos mieste. Gal todėl 1940-ųjų gruodžio 6 dieną Hitleris įsakė nužudyti giminaitę Aloiziją, kuri neva buvusi beprotė ir galėjusi išplepėti apie fiurerio žydišką kilmę… Šias faktas ir tai, kad Hitleris yra pagrindinis Holokausto autorius ir kaltininkas, dar labiau pabrėžia XX-ojo amžiaus beprotybę.

Būtų neatsakinga lyginti šių monstrų asmenybes ir juodus darbus, jų nusikaltimų mastą žmonijai ir atskirai Lietuvai, kuri visais laikais buvo ant didžiųjų kataklizmų slenksčio. Bet štai šiandienos Europoje ir vienas, ir kitas turi vis daugiau pasekėjų. Ko gero, Stalinas – daugiau. Jeigu Leniną tebegarbsto beveik vien tik komunistai su G.Ziuganovu priešakyje (kol jo mumija guli prie Kremliaus sienos), tai Stalino pasekėjų gausu visoje Rusijoje – ir ne tik. Jų skaičius auga (pernai 54 proc. apklaustų rusų manė Staliną buvus geru vadovu), ir prie jo garbinimo, kaip rašo Vakarų spauda, prisideda pats V.Putinas. Jo pozicija nevienareikšmė: čia jis smerkia Stalino represijas, čia – kaip dera KGB auklėtiniui ir filmų apie šnipus mėgėjui – didžiuojasi Staliną buvus „sumaniu lyderiu“.

Pripažindamas, kad milijonai žmonių tapo stalininių valymų, tremčių ir bado aukomis, V.Putinas kalba, kad Stalino nusikaltimai mažesni negu JAV, kurios numetė atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio, bombardavo Vietnamą, dabar kariauja Irake… Šalies vadovo vertinimas, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „didžiausia geopolitine XX-ojo amžiaus katastrofa“, reiškia ir nostalgiją tiems laikams, ir buvusių lyderių valdymo pateisinimą. O laikraštis „The Wall Street Jornal“ pernai pateikė tokį iškalbingą faktą: V.Putino senelis buvo Lenino ir Stalino virėjas. O gal ir paveldimumas formuojasi per skrandį?..

Visa tai nereiškia, kad galima išrikiuoti asmenybių grandinę Leninas – Stalinas – Hitleris – Putinas. Bet daugybė faktų rodo, kad, priešingai negu Vakaruose, Rusijoje šią seką žadama tęsti. Tam pajungiamas kone visas valstybinis aparatas, politinės partijos, jėgos struktūros. „Vieningoji Rusija“ vienijasi po naujo imperatoriaus vėliava, kurios raudona kaip kraujas spalva primena gūdžius Stalino laikus.