Lietuvos užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno ketinimai vykti į Maskvą ir ūmus šio vizito atsisakymas – naujienos lyg iš giedro dangaus. Paprastai ministro kelionės į vieną ar kitą šalį plačiąją visuomenę mažai domina, tačiau Rusija yra jautrus D (diplomatinis) taškas. Kiekvienas oficialaus pareigūno judesys, pasisakymas, o tuo labiau kokio nors V.Žirinovskio ar V.Alksnio demaršas sujudina tarpvalstybinius santykius iš pamatų.

Todėl kyla natūralūs klausimai: ko ministras norėjo vykti į Maskvą? Ar vizitas buvo suderintas su šalies Prezidentu? Ar iš tikrųjų jo atsisakyta dėl P.Vaitiekūno ligos ar dėl kitų priežasčių?

Užsienio reikalų ministras Rusijoje viešėjo maždaug prieš pusantrų metų, 2006 – ųjų lapkritį. Tuomet jis irgi susitiko su Rusijos diplomatinės tarnybos vadovu S.Lavrovu. Daugiausiai buvo aptarti transporto tranzito per Lietuvos teritoriją klausimai.

Per 18 Lietuvos nepriklausomybės metų mūsų šalies vadovai Rusijoje pabuvojo tik du kartus: 2001-ųjų kovą V.Adamkus ir 2003-ųjų gegužę vėliau nušaltintasis R.Paksas, kuris buvo nuvykęs į Rusijos ir ES susitikimą Sankt Peterburge ir šio miesto prie Nevos 300-ųjų įkūrimo metinių iškilmes. Jeigu neskaičiuotume keleto gyvybiškai svarbių ir tam tikra prasme priverstinių faktiško valstybės vadovo V.Landsbergio vizitų į Maskvą po nepriklausomybės atkūrimo, Rusijos ir Lietuvos dvišalių santykių įgyvendinimas aukščiausiuoju lygiu tarsi ir būtų išsemtas…

Tuo tarpu Rusijos vadovai visą tą laiką vengė atvykti į Lietuvą. V.Putinas vis atidėliojo vizito planus, nors dažnai lankėsi Kaliningrade.

2006-ųjų spalį buvo pažymėta svarbi sukaktis – Rusijos ir Lietuvos diplomatinių santykių užmezgimo 15-osios metinės. V.Putinas į Vilnių atsiuntė Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininką Konstantiną Kosačiovą. Vizitas iš pradžių buvo sugalvotas kaip šventinis renginys su plačiomis šypsenomis, gražiomis kalbomis, nutylint sunkius diplomatinių tarpvalstybinių santykių momentus. Bet kaip tik metinių išvakarėse iš Lietuvos buvo išsiųstas Rusijos šnipas. Šventinė nuotaika buvo sugadinta.

Nors Lietuvos užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas laiške K.Kosačiovui priminė „dvišalių santykių pakilimo” momentus, kai Rusijos liaudis „nuoširdžiai palaikė Lietuvą sudėtingomis jai Sausio dienomis”, 1991-ųjų liepos 29 dieną pasirašytą sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, Rusijos kariuomenės išvedimą, pasirašytą sutartį dėl sienų, išspręstą tranzito per Lietuvos teritoriją problemą ir dar daug ką, pačiam ministrui po mėnesio teko pačiam vykti į Maskvą ir lyginti santykius.

Už visų šių neaukšto lygio ir dažnai nevaisingų kontaktų slepiasi gana sudėtingi Rusijos ir Lietuvos santykiai. Net ir tuomet, 1990-1991 metais, juos atkurti prireikė pusantrų metų, kai kitos šalys (pirmoji – Islandija) Lietuvos nepriklausomybę pripažino daug anksčiau. Galbūt trukdė iki 1993-ųjų rugpjūčio pabaigos Lietuvoje buvusi sovietinė kariuomenė, gal dešimtmečius tūnojęs ir dabar naujomis spalvomis sušvitęs nepasitikėjimas, gal valstybių lyderių kompleksai… Belieka tikėtis, kad Rusijos valdžios hierarchijoje nulipęs vienu laipteliu žemiau V.Putinas pamirš savo nusistatymą arba ne toks ambicingas bus išrinktasis prezidentas D.Medvedevas…

Grįžkime į pradžią.

Gali būti, kad darbo vizito atsisakymas susijęs su keletu aplinkybių. Dar nebaigta formuoti Rusijos vyriausybė. Gali būti, kad V.Putinas pakeis abu ministrus – užsienio reikalų ir transporto, su kuriais tradiciškai susitikti buvo numatęs P.Vaitiekūnas. Būtų neapgalvota derėtis su pareigūnais, kurių po D.Medvedevo inauguracijos gegužės 7 dieną nebeliks vyriausybėje.

Galbūt yra kita „organizacinė” priežastis. Pernai gruodį Svetlogorske P.Vaitiekūnas iškėlė idėją sudaryti dvišalę Pasitikėjimo komisiją, kuri turėtų pagerinti komplikuotas dviejų valstybių santykius. Formaliai šiai idėjai pritarta, bet, ko gero, nieko nepadaryta ją kuriant… Taigi, vėl neliko prasmės tartis ir šiuo klausimu.
Pasitikėjimas – nepasitikėjimas. Štai tas kertinis akmuo, ant kurio statomas valstybių santykių rūmas. Pagrindiniai luitai į jį dar neįmūryti: daugiau kaip pusantrų metų uždžiuvęs „Družbos” naftos vamzdynas, užstrigusios „Vnešekonombanko” skolos, sustojęs Lietuvos verslininkų dingimo tyrimas, yra problemų ir tranzito klausimais. Bet viską nustelbia nesutarimai dėl 80 mlrd. litų siekiančios okupacijos žalos atlyginimo. Pats P.Vaitiekūnas išsakęs gana originalų požiūrį į šį Lietuvos siekį, už kurį jo nepaglostė nei vietos politikai, nei labiau ėmė gerbti Maskvoje…

Gali būti, kad Kremlius iki šiol kerštauja už V.Adamkaus atsisakymą prieš beveik trejus metus vykti į Pergalės 50 – čio iškilmes Maskvoje. Šios nuoskaudos kamuojama Rusija vargu ar pakvies Lietuvos vadovą ir šiemet į Raudonąją aikštę. Kol kas, kaip praneša spauda ir Prezidentūros protokolo specialistai, negauta kvietimo ir į prieš tai rengiamas D.Medvedevo inauguracijos iškilmes.

Akylūs Kremliaus ideologai savo „failuose” galėjo pasižymėti dar vieną nedraugišką Vilniaus žingsnį: praėjusią savaitę Lietuvos ambasadorius Rusijoje R. Šidlauskas Rusijos žmogaus teisių ir demokratinių vertybių gynėjoms Liudmilai Aleksejevai ir Valerijai Novodvorskajai įteikė Lietuvos valstybės apdovanojimus. Šios žmogaus teisių ir Lietuvos nepriklausomybės gynėjos, Rusijos valdžios kritikės nėra mėgstamos Kremliuje.

Žodžiu, eiliniam žmogui Lietuvos ir Rusijos santykiuose daug nežinomųjų. Keistų sprendimų neskuba paaiškinti ir diplomatinė žinyba prie Lukiškių aikštės.