Būti ar nebūti priešraketiniam skydui?

Antradienį Maskvoje atsinaujino Rusijos ir Lenkijos derybos dėl priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) dislokavimo Rytų Europoje. Lenkijos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro pavaduotojo Witoldo Waszykowskio, susitiko su Rusijos kolegomis praėjus kelioms dienoms po to, kai Sočyje Vladimiras Putinas ir George‘as W. Bushas pasirašė Deklaraciją dėl strateginių JAV-Rusijos santykių ribų. Apžvalgininkų nuomone, Maskvos pozicija dėl PRGS Rytų Europoje tapo švelnesnė.

Kodėl ir ar iš tikrųjų taip?

Atrodo, Jungtinėms Valstijoms su Čekija paprasčiau: manoma, kad sutartis su Praha dėl amerikiečių radaro statybos bus pasirašyta jau gegužę, kai į Čekiją vizito atvyks JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice. Čekijos vicepremjeras Alexanderis Vondra naujienų agentūrai ČTK pareiškė, kad įvykiai rutuliojasi pozityvia linkme, nes Rusija sušvelnino savo poziciją ir „atsisakė grasinimų“. Jo nuomone, Praha gali sutikti su Rusijos specialistų inspektavimu, tačiau „ne su jos karių buvimu Čekijos teritorijoje“. „Dar daugiau: mūsų ekspertai tuomet galėtų dalyvauti inspekcijose Rusijoje“, – pasiūlė vicepremjeras.

Lenkijos pozicija panaši. Tačiau Varšuva dar griežčiau reagavo į Sočyje pasiektus susitarimus. Nepraėjo nė keletas valandų, ir Lenkijos UR ministro pavaduotojas W. Waszykowskis perspėjo Maskvą nepuoselėti vilčių dėl Rusijos karinių stebėtojų nuolatinio dalyvavimo priešlėktuvinės gynybos objektuose Lenkijos teritorijoje. Jis paneigė galimybę Rusijos kariniams ekspertams stebėti amerikietiško priešraketinio skydo darbą, juos nuolat apgyvendinant Lenkijoje, nes „tai jau buvo, ir tie laikai negrįš“. Viceministras turi galvoje sovietinės kariuomenės okupaciją po Antrojo pasaulinio karo, kurios Maskva nepripažįsta. Nors šis aštrus viceministro pasisakymas nuskambėjo derybų Maskvoje išvakarėse, Rusijos politikai sutiko atnaujinti dialogą dėl PRGS dislokavimo ir inspektavimo Lenkijoje sąlygų.

Sočyje JAV ir Rusijos vadovai jau taip neprieštaravo vienas kitam dėl PRGS, kaip darė anksčiau, nors nuomonių skirtumai išliko. Laikraštis „The Wall Street Journal“ pažymi, kad abu su savo postais atsisveikinantys lyderiai sutarė, jog reikia imtis bendrų veiksmų terorizmui pažaboti, kad ir kokiomis formomis jis bepasireikštų – pavienių mirtininkų išpuoliais, „blogio ašies“ valstybių veikėjų raginimais ar jų karinės galios stiprinimu. Redakcijos straipsnyje laikraštis teigia, kad tiek Maskva, tiek Vašingtonas tarsi užmiršo, į ką gali būti nukreipta Rytų Europoje dislokuojama sistema – į Iraną. Sočyje priimtoje deklaracijoje tekonstatuojama, kad „abi šalys suinteresuotos sukurti reagavimo į galimas raketų grėsmės sistemas“. Šiaurės Atlanto aljanse, kuris pritarė priešraketinio skydo idėjai, taip pat kalbama „apie didėjančią grėsmę sąjunginių valstybių pajėgoms, teritorijoms ir gyventojams“. Dabar balistinių raketų turi apie 30 valstybių. Iranas – ryškiausias galimos agresijos pavyzdys, tačiau, artėjant JAV ir Rusijos pozicijoms dėl PRGS, jis pamirštamas ir pirmiausia rūpinamasi techninėmis priešraketinio skydo detalėmis, tarsi JAV planai Rytų Europoje jau būtų savaime suprantami… O juk visai neseniai Vašingtono nuolat kartojamas teiginys, kad priešraketinis ginklas skirtas apsisaugoti nuo vadinamosios „blogio ašies“ šalių – Irano ar Šiaurės Korėjos – branduolinių kėslų, sulaukdavo griežtos Maskvos reakcijos. Rusijos generolas Vladimiras Belousas tvirtino, kad „PRGS dislokavimo geografija nekelia abejonių, jog tikrasis taikinys – Rusijos ir Kinijos branduolinės pajėgos“.

Reiktų priminti, kad ginčai dėl priešraketinio „skėčio“ labai seni. Vos nutilus Antrojo pasaulinio karo audrai, nusėdus radioaktyvioms dulkėms Hirošimoje ir Nagasakyje, 1945 metais JAV kariuomenės vadovybė iškėlė mintį sukurti skydą nuo priešo raketų. Tyrėjų grupė Pentagone siūlė naudoti galingus energijos srautus, ir po kelerių metų priešraketinės programos jau buvo vadinamos „Nike-Zeus“ ir „Nike-X“. Sovietinė žvalgyba apie jas žinojo, nes kitaip Maskvos iniciatyva 1972 metų gegužės 26-ąją nebūtų pasiektas Leonido Brežnevo ir Richardo Nixono susitarimas dėl priešraketinės gynybos ginkluotės apribojimo. 1983-ųjų pradžioje Ronaldas Reaganas pranešė apie darbus, kuriais buvo siekiama apsisaugoti nuo priešo tarpžemyninių balistinių raketų. Taip gimė Strateginės gynybos iniciatyva, kurią patobulino George‘as Bushas vyresnysis 1991 metais. Nuo tol ji vadinosi Globaline apsauga nuo riboto smūgio. 1999-ųjų vasario 4 dieną ją įstatymu įteisino JAV Senatas, ir nuo to laiko priešraketinės sistemos galėjo būti dislokuojamos ne tik Amerikos teritorijoje. Dabar kuriamas „trečiasis pozicinis rajonas“, kuris apima Europą, Centrinę Aziją ir Artimuosius Rytus. Visai naujajai programai Vašingtonas iki 2015 metų skyrė apie 60 milijardų dolerių.

Dabar lenkams ir čekams belieka suderinti paskutines technines šio dviejų amžių projekto detales, ir reikalai pajudės į priekį. Kokie reikalai? Ar mes būsime saugesni? Ar pasaulis bus stabilesnis? Ar visokie skydai mus apsaugos nuo galimo branduolinio lietaus?

Atsakymai į šiuos globalius ir kartu kiekvienam Žemės gyventojui opius klausimus lieka sklandyti kažkur atmosferoje virš mūsų galvų. Tarsi nuojauta kažko laikino, kažko negero, kažko tragiško mums ir ateinančioms kartoms. Abreviatūra PRGS skamba panašiai kaip Pegasas, tačiau priešraketinio skydo projektas neturi nieko bendro su kūrybiniu įkvėpimu, su tauria žmonijos misija – kurti.