Iš visų į NATO norinčių įstoti valstybių turbūt labiausiai nepasisekė Makedonijai – šiai tarp Graikijos ir Serbijos įspraustai triskart plotu už Lietuvą mažesnei Balkanų valstybei. Gruzija ir Ukraina turėjo nedaug vilčių pradėti stojimo į Aljansą procedūrą, tačiau patenkintos Kroatijos ir Albanijos paraiškos tikrai įžeidė makedonus, nes visos trys Balkanų šalys jau turėjo Stojimo į NATO veiksmų planą (MAP).

NATO viršūnių susitikime Bukarešte būsimą Makedonijos priėmimą vetavo Graikija. Ji pareikalavo, kad galima Aljanso naujokė pakeistų šalies pavadinimą – pridurtų bent vieną žodį, pavyzdžiui, taptų Šiaurės arba Naujoji, arba Balkanų, arba Aukštutinė Makedonija. Aljansas pasidavė Atėnų reikalavimui, ir Makedonijos delegacija paliko Bukareštą.

Suprasti Briuselio motyvus sunku. Žinoma, Graikija yra svarbesnė NATO šalis pietiniame jos flange negu mažytė, vos daugiau kaip 2 mln. gyventojų turinti ir prie jūros neprieinanti Makedonija. Kosto Karamanlio vadovaujama Graikijos vyriausybė pagrasino, kad, jeigu ši kaimynė nepakeis pavadinimo, Atėnai ne tik vetuos jos priėmimą į NATO, bet ir atnaujins ekonominę blokadą. 1991 m. pradėjus byrėti Jugoslavijai, tarptautinį jaunos valstybės pripažinimą sutrukdė Graikijos protestai, esą Makedonija pasisavina senovės graikų simboliką ir pavadinimus. Netrukus Skopjei buvo įvestos ekonominės sankcijos, kurios po 4 m. nutrauktos.

Taigi šis graikų ir makedonų ginčas senas. Jungtinės Tautos iki šiol Makedoniją vadina Buvusia Jugoslavijos Respublika Makedonija. Atėnai tvirtina, kad Makedonija pasisavino vienos šiaurinės Graikijos provincijos pavadinimą ir simbolius. Graikija siūlo visai nepalikti karvedžio Aleksandro Makedoniečio didvyriškumą primenančio atributikos ir šiaurinę kaimynę vadinti tiesiog Skopjės respublika. Per prieš keliolika metų įvykusį referendumą net 80 proc. graikų pasisakė už šį pavadinimą ir apkaltino makedonus vagiant istorinį graikų paveldą. Šis paveldas grindžiamas tuo, kad esą Graikija pasauliui davė žymiausius filosofus, padovanojo demokratiją, o tokia kaip Makedonija nori tai pasisavinti. Atėnų teigimu, šis buvusios Jugoslavijos darinys – tai viso labo slavų ir musulmonų iš Serbijos, Graikijos, Bulgarijos ir Albanijos samplaika.

Vis dėlto šiuolaikines problemas Balkanuose daugiausia sukūrė Osmanų imperija, kuriai žlugus po Balkanų karo 1912 m., regione susikūrė daugybė religinių ir etninių darinių, vėliau persiformavusių į valstybių teritorijas su labai nestabiliomis sienomis. Po Antrojo pasaulinio karo Brozas Titas sugebėjo jas sujungti į vieną imperiją, kuri taip ir neatlaikė naujosios istorijos išbandymo.

Makedonijoje gyvena daug etninių albanų musulmonų. Laikraštis „Suddeutsche Zeitung“ perspėja, kad Makedonijai didesnė grėsmė kyla iš Albanijos ir Kosovo krašto negu iš Graikijos. Kosovo precedentas gresia Makedonijos suskaldymu. Dėl skirtingos socialinės padėties šioje šalyje sparčiai daugėja albanų šeimose gimstančių vaikų, o raštingesnės krikščionių makedonų šeimos dažniausiai apsiriboja vienu vaiku. Skopjėje liūdnai juokaujama, kad greitai makedonai taps etnine mažuma ir pagaliau išnyks, bus išrinkta proalbaniška vyriausybė, kuri surengs referendumą dėl Makedonijos prijungimo prie Albanijos. Mūsų turistai, aplankę Skopję, pastebėjo, kad čia musulmoniškos dvasios netgi daugiau negu pačioje Albanijoje: čia daug mečečių, tvyro musulmoniška aplinka, pasijunti tarsi Artimuosiuose Rytuose…

Žinoma, Makedonijoje yra savų šovinistų ir politinių rėksnių. Tai jie vienašališkai oro uostą Skopjėje pavadino Aleksandro Didžiojo vardu, ir dėl to Graikijos makedonai labai supyko. Bet kita vertus, niekam negalima uždrausti įrodinėti savo istorinio identiškumo, remiantis nacionaliniu išdidumu, skelbti savo valstybingumo, ginti savo nepriklausomybės, užtikrinti savo piliečių saugumo.

Vienas iš tokių makedonų mėginimų – patekti į NATO. Gaila, kad Briuselis savo neapdairia politika diskriminuoja tautas ir sukuria gerą dirvą Kosovo precedentui.