Ar pagrįsta rusofobija?

Kai prieš 55 metus, kovo 5-ąją, mirė Stalinas, sako, daugelis verkė. Bet jie raudojo ne iš gailesčio Tautų vadui ar sunkios netekties, bet – iš baimės: kas bus rytoj, kaip gyvens geležinių valdovo replių surakinta Sovietų Sąjunga, ar nepakels galvų visokie „liaudies priešai”, ištremti „buožės”, tarptautinis imperializmas, neužbaigti naciai?

Šie klausimai dabar gali atrodyti naivūs ir juokingi, bet tuomet, 1953-aisiais, fašistinę hidrą jo paties urve pribaigusiai daugianacionalinei šeimai (vėlgi – formuluotės iš sovietinės propagandos lobynų) Josifas Visarionovičius buvo kelrodė žvaigždė, be kurios spindesio šalį užtrauks tamsa. Ir štai ji užgeso. Baimė suparalyžavo herojišką valstybę. Tokioje atmosferoje ėmė kaltis įvairiaspalviai Kremliaus intrigų daigai.

Tiesa, daug kas tyliai džiaugėsi tokia baigtimi. Iš sunkiųjų darbų kalėjimo po trijų metų grįžo tėvas, nuteistas aštuoneriems už dalyvavimą sunaikinant stribą kaimo vestuvėse. Prisimenu jo apšepusią barzdą, naktį palinkusią virš prabudusio ir pravirkusio trimečio sūnaus. Baisiai išgąsdino, bet rytą jau visi penkiese džiugiai kirtom kopūstinę: tėtė grįžo…
Mums, kaip ir tūkstančiams ištremtų, pasmerktų, naikinamų „deklasuotų elementų”, ta Stalino mirtis buvo viltis, kad baimės era baigiasi.

Bet ar po 55-rių metų patys nesusirgom rusofobija? Štai ko kartais savęs klausiu, stebėdamas santykių su Rusija vingius ir girdėdamas tėvynainių priekaištus mūsų politikams, apžvalgininkams, šiaip šilto ir šalto mačiusiems žmonėms, esą jie iki šiol gąsdina savo piliečius grėsme iš Rytų. Tokia tariamai „objektyvistine” pozicija pasižymi ir dalis jaunų žmonių, dažniausiai anonimiškai išreiškiančių savo nepasitenkinimą.

Baimė (fobija) turi įvairių atspalvių. Psichologiniu požiūriu ji pavaldi savisaugos instinktui. Kita prasme fobija reiškia liguistą įkyrų įtarumą, vengimą, neužtikrintumą. Bet aišku, kad ko nors bijodami, mes apsaugome save nuo nepagrįstų poelgių, neapgalvotų sprendimų ar dėl kitų kaltės daromų veiksmų. Baimė dažniausiai susiformuoja iš realiosios patirties.
Lietuva – ši nedidelė istorinių konfliktų draskoma šalis ant Europos slenksčio – per visą istoriją patyrė nemažai išbandymų. Tiek carinė Rusija, tiek sovietinė tikrovė mums įskiepijo didžiojo kaimyno jei ne baimės, tai jo vengimo, atsargumo, įtarumo jausmą. Netgi jau moderniajame pasaulyje, kuris ėmė ypač keistis 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, atsirado naujų priežasčių susiformuoti baimei. Lietuva tai patyrė iškart prieš 18 metų atkūrus valstybės nepriklausomybę. Sovietinės kariuomenės represijos prieš nepriklausomos valstybės institutus ir piliečius, žiauri ekonominė blokada, „penktosios kolonos” aktyvėjimas daugelį privertė susigūžti ir pasitraukti į atokesnę savo veiklos kertę. Baimės vejami kai kurie ėmė šlovinti sovietinę santvarką, nostalgiškai paryškinti jos privalumus. Tautinis nihilizmas kilo iš baimės: o jeigu pasikartos okupacija? Juo labiau, kad, mūsų tautiečių ekspedicijų į trėmimo vietas liudijimu, Sibire dar visiškai nesupuvo tūkstančius tremtinių priglaudę barakai…

Dabartinės Rusijos grėsmė iš tiesų egzistuoja. Ją sustiprino V.Putinas, kuris, vos perėmęs valdžią iš B.Jelcino, iškart pareiškė stiprinsiąs Rusijos valstybingumo pamatus. Tai reiškė beatodairišką kovą už jos ekonominę ir karinę galią, politinių nacionalinių interesų gynimą visame pasaulyje, o pirmiausiai – „artimajame užsienyje”.

Baltijos šalyse Rusija siekė panaudoti gana didelį ir aktyvų rusakalbių ešeloną. Nuo pat šių valstybių nepriklausomybės atkūrimo Maskva nė vienu įstatyminiu aktu nepakvietė tėvynainių grįžti į tėvynę ir nesudarė socialinių sąlygų jų apgyvendinimui. Taktika buvo tokia: Baltijos šalyse palikti kuo daugiau aktyvių veikėjų, kad ją bet kuriuo metu galima būtų panaudoti kaip buferinę jėgą. Ir tai sėkmingai daroma Estijoje ir Latvijoje. Ten kylantys neramumai – daugiausiai dirbtinai eskaluojamos rusakalbių integracijos į visuomenę išdava.

Neseniai Kaliningrade surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Baltijos humanitarinis matmuo: standartai ir tikrovė” Rusijos valstybės Dūmos deputatas M.Nenaševas vėl pareiškė, kad „mums nepriimtinas tėvynainių žeminimas ir diskriminacija, bandymas juos išstumti iš šių šalių visuomeninio ir politinio gyvenimo”. Jis pagrasino, kad Maskva privalo koreguoti savo santykius su valstybėmis, kuriose pažeidžiamos rusakalbių teisės. Tam, pasak M.Nenaševo, reikia panaudoti vien Lietuvoje veikiančių 70 rusų interesus ginančių organizacijų.

Rusijos žiniasklaida plačiai komentavo, iš pirmo žvilgsnio, gruboką Estijos prezidento Toomaso Hendriko Ilveso interviu BBC vietą. Kai korespondentas jo paklausė, kodėl šalies vadovas negali kalbėti rusiškai, kai šalyje gyvena 25 proc. rusų, šis atsakė, kad „kalbėti rusiškai savo šalyje reikštų pripažinti žiaurią 50 metų vykusią sovietinę okupaciją”.
Norėdami primesti savo kalbą, papročius, istoriją pagrindiniams šalies gyventojams, rusakalbiai taip realizuoja savo šeimininkų Rusijoje planus išplėsti politinę įtaką valdžios sprendimams ir net kontroliuoti kai kurias valstybės gyvenimo sferas. Ar ne toks precedentas kilo Estijoje, kai Talino valdžia nusprendė iškelti iš centro paminklą sovietiniams „kariams išvaduotojams”?

Gal tai ir yra pretekstas rusofobijai?

Ekonominės grėsmės kerta dar skaudžiau. Maskva užveržė naftos kranelius „Mažeikių naftai”, nuolat brangina dujas, aplenkia Baltijos šalies naujai tiesiamais dujotiekiais. Energetinis karas su Ukraina tarsi primena visoms posovietinėms šalims, kas regione šeimininkauja. Rusija stiprina karines galias Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje. Dūmos radikalai nuolat eskaluoja teritorines pretenzijas Baltijos šalims. Kremliui ištikima žiniasklaida moko kaip gyventi, kaip kurti demokratišką valstybę. V.Putinas, perdavęs vairalazdes inteligentiškesnę biografiją turinčiam D.Medvedevui, neatsisako didžiavalstybiškumo idėjos.

Stalinas represijų baimėje laikė savo piliečius. Taip lengviau valdyti. Dabar Rusija naudoja šiuolaikinius fobijos skatinimo būdus ne tik savo, bet ir kitų šalių atžvilgiu. Mes turime tai žinoti. Tuo žinojimu ir būsime stiprūs.