„Kuba, mano meile“. Taip senoje dainelėje buvo apdainuojama Laisvės sala. Kad ir keikdami Fidelio Castro režimą, tokius žodžius iki šiol taria apie pusantro milijono kubiečių, per pusę amžiaus priverstų emigruoti į Jungtines Valstijas.

Ar dabar Kuboje įvykęs valdžios pasikeitimas nepažadins naujų emigrantų vilčių grįžti į tėvynę? Tiesą sakant, permainų laukia visi – tiek vos galą su galu suduriantys 12 mln. kubiečių, tiek vos už keleto mylių esanti Amerika, bet naujasis Kubos lyderis Raulis Castro, pakeitęs 5 m. vyresnį brolį Fidelį, aiškių pažadų nedalija. Visą laiką išbuvęs „komendantės“ šešėlyje, jis turbūt ir nenusiteikęs reformoms. Vis dėlto apžvalgininkai pastebi švelnių reformų ženklų.

Havana jau anksčiau įvardijo savo ekonomikos pavyzdį – Kiniją, kurios komunistinis ūkis padarė nepaprastai didelį šuolį. Pekinas sugebėjo nuo skambių šūkių pereiti prie realių ekonomikos reformų, nors jo užsienio politika nedaro kompromisų su vadinamaisiais imperialistais.

Pusantrų metų brolį pavadavęs R. Castro yra ištaręs viltingas frazes: „Mano šaliai svarbiau pupelės negu patrankos“, „Mūsų problema – badas, o ne imperializmas“. Atrodo, ateina galas Fidelio tuščiažodžiavimui ir revoliucinei retorikai.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Kuba savo užsienio prekybą perorientavo į Lotynų Ameriką. Ilgą laiką Sovietų Sąjunga buvo Kubos cukraus rinka, o Maskva Kubai teikė naftą ir kitus energetikos produktus. Žlugus tokiems ekonominiams ryšiams, Kubos ekonomika pateko į krizę. O čia dar JAV 1992 m. sustiprino prekybos embargą Kubai. Dėl to saloje labai nukrito gyvenimo lygis. Pastaraisiais metais pagrindine prekybos partnere Lotynų Amerikoje pasirinkta Venesuela ėmė kasmet eksportuoti pigios naftos į Kubą už 2 mlrd. dolerių. Havana už tai sutiko į Karakasą siųsti medicinos darbuotojų misijas. Kadaise Kubos sveikatos apsauga ir farmacija garsėjo visame pasaulyje: šalyje dirbo net 70 tūkst. gydytojų. Dabar juos keičia techniniai darbuotojai, o vaistinėse sunku rasti net aspirino…

1996 m. gaunamos konvertuojamos valiutos pajamos iš turizmo viršijo pajamas iš cukraus verslo. Cukranendrių auginimu Havana galėjo girtis visame pasaulyje. Čia įkurta net Cukraus ministerija. Vis dėlto pernai cukraus derlius tesudarė mažiau kaip milijoną tonų. Tai mažiausias derlius per visą šalies istoriją, ir paradoksalu, bet Kuba cukrų dabar importuoja.

Turizmas – viena iš sričių, kur Kuba dar išlaiko lyderio pozicijas. Ji yra liberaliausia rinkos ekonomika, kur daugiausia privačios iniciatyvos. Per 10 m. Kuba tris kartus padidino savo dalį Karibų jūros šalių turizmo rinkoje. 2003 m. Kubą aplankė maždaug 1,9 mln. turistų, daugiausia iš Kanados ir ES šalių, o pajamos iš turizmo siekė apie 2,1 mlrd. JAV dolerių. Pernai jos išaugo iki 3 mlrd. dolerių, tačiau turizmo sfera pastaruoju metu sumažėjo apie 40 proc.

Dar 1995 m. buvusi trečia Lotynų Amerikoje pagal bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui, dabar Kuba savo žmonėms pieną, kiaušinius, netgi cukrų dalija pagal korteles.

R. Castro kol kas nežada konkrečių priemonių išbristi iš ekonominės krizės. Tiesa, neseniai jis inicijavo plačias diskusijas apie ūkio reformas, darė užuominų apie smulkiojo ir vidutinio verslo išlaisvinimą, konkurencijos įvedimą pagal Kinijos modelį, tačiau Havana puikiai supranta, kad, nepanaikinus Amerikos embargo Kubai, gyvenimo lygis nepakils.

Vašingtonas jau padarė atsargią užuominą, kad Amerika padės kubiečiams, jeigu šie pasuks demokratijos keliu. Pirmiausia siūloma surengti demokratinius rinkimus. Įdomu, kad, kaip rašo italų „La Stampa“, paskatinti permainoms Havaną gali Vatikanas. Daug ką lems ir prezidento rinkimai JAV. Respublikonai visais laikais tik stiprino spaudimą Kubai, o štai demokratų kandidatas į prezidentus, juodaodis Barackas Obama jau kelis kartus pareiškė ketinąs normalizuoti santykius su Havana.

Taigi atšilimas Kuboje daugiau susijęs ne tiek su politinių jos lyderių kaita, kiek su kitų valstybių gebėjimu pajusti ir paskatinti galimas permainas Laisvės saloje.